Pulkininko dingusi tabokinė sukelia įtarimus, tačiau jaunas karininkas, vedamas garbės ir kuklumo, neatskleidžia savo skurdo. Tiesa paaiškėja, o jo dorumas dosniai atlyginamas.

Vienas pulkininkas, bevalgant prie stalo, parodė savo svečiams karininkams naują, labai gražią aukso tabokinę. Po valandėlės užsimanė jisai pauostyti tabokos, — ieško po visas kišenes, bet tabokinės neberanda.

„Kur dingo mano tabokinė? — klausia jisai nustebęs. — Apsižiūrėkite tamtos, be nebūsite kuris netyčia į kišenę įsidėjęs?“

Visi tuojau sustojo ir išvertė kišenes, bet tabokinės nerado. Tik vienas jaunas karininkas, lyg susigėdęs, sėdėdamas vietoje, tarė: „Aš savo kišenių neversiu; užteks garbės žodžio, kad tabokinės neturiu”.

Karininkai šnairai į savo draugą pasižiūrėjo ir išsiskirstė; kiekvienas manė jį vagį esant.

Kitą dieną pasišaukė jį pulkininkas ir tarė: „Tabokinė atsirado. Mano kišenėje būta iširusios siūlės, ir ten jos būta užkritusios už pamušalo. Bet sakyk man tamsta, kodėl nenorėjai parodyti savo kišenių, juoba kai visi kiti karininkai tatai padarė?“

Karininkas atsakė: „Tamstai tik vienam, pone pulkininke, galiu prisipažinti. Mano tėvai beturčiai. Užtat aš atiduodu jiems pusę algos ir pietums nevalgau nieko šilta. Kai aš buvau pakviestas pas tamstą, mano pietūs tebebuvo dar kišenėje, ir man būtų nesmagu buvę, jei beveriant kišenes būtų rasta dešra ir gabalėlis juodos duonos”.

Pulkininkas susigraudinęs tarė: „Tamsta esi labai geras sūnus! Kad juo lengviau galėtum tėvus ir toliau šelpti, pietus valgysi kasdien pas mane.“

Paskiau jis sukvietė visus karininkus į iškilmingas vaišes, patvirtino prieš juos jaunojo karininko nekaltumą ir, reikšdamas savo pagarbą, padovanojo jam savo auksinę tabokinę.