Napoleonas I, bėgdamas iš Rusijos, išpylė auksą, kuris sustabdė kareivius ir juos pražudė. Tai parodo aukso galią ir godumo pavojų. Kiti pavyzdžiai iliustruoja godumo absurdiškumą ir pražūtingumą.

Kada Napoleonas I 1812 m. bėgo iš Rusijos, jis vežėsi kartu 11 milijonų aukso frankų. Bet prie Vilniaus maršalas Ney įsakė vieną vežimą aukso išpilti gatvėje. Daugelis kareivių, neatsižvelgdami į nuovargį, puolė prie aukso ir prisipylė kišenes. Bet tai buvo jų nelaimė – apsisunkinę nebegalėjo išbėgti nuo kazokų ir buvo jų sunaikinti. Auksas buvo ir toliau beriamas ant kelio. Ir kazokai neišlaikė ir ėmė semtis auksą. Tuo pasinaudojo prancūzų štabas ir dar su 7 mil. frankų spėjo pabėgti į Karaliaučių. — Londono priemiestyje, Batersyje, mirė iš bado septynių dešimtų metų senelė. Ji buvo taip sumenkusi, kad oda jos visai buvo pridžiuvus prie kaulų. Vietoj rūbų rado ant jos kažkokius sutrūnijusius skarmalus. Visas jos butas liudijo baisiausią vargą. Bet toks buvo visų nusistebėjimas, kuomet pasirodė, kad ji turėjusi tame pat priemiestyje du didelius savo namus.