Klebonas pamoksle papasakojo apie vorą, kuris visur rasdavo pavojų, kol pagaliau nutiesė tinklą virš aukų dėžutės su užrašu „Aukos bažnyčios skoloms padengti“, kur jo tinklas liko nepaliestas. Tai paskatino parapijiečius padengti bažnyčios skolas.

Vienas bažnytkaimio klebonas pradėjo savo pamokslą šitokiu pasakojimu: Gyveno didelis voras. Jis norėjo išausti gražų voratinklį. Jis ieškojo ramios vietelės, kur galėtų tą darbą be jokio pavojaus padaryti. Po ilgo ieškojimo jis susirado po stogu vietą, kur neužklysdavo žvirbliai. Kai viskas kuo rūpestingiausiai jau buvo atlikta, pakilęs didelis vėjas sunaikino puikų mezginį. Po šito nepasisekimo nurėpliojo voras prie vieno lango, kuris niekad nebuvo atidarinėjamas, ir ten nutiesė savo tinklą. Bet ir čia neilgai viskas laimingai sekėsi: užėjo kruša ir sunaikino voratinklį. Dabar voras įlindo į bažnyčią. Čia buvo daug saugiau, ir jis ieškojo ramaus kampelio, kur galėtų pradėti darbą. Su didele viltimi jis prilindo prie klausyklos. Bet ir čia jis neišvengė nelaimės. Vienas vyrukas per išpažintį užsimojęs sunaikino ilgalaikį darbą. Po to voras užkopė ant sakyklos, nes žinojo, kad klebonas yra labai geras žmogus ir nemosikuoja, sakydamas pamokslą, rankomis. Ir vėl nelaimė! Vieną sekmadienį užlipo sakyti pamokslą jaunas karštas kunigėlis ir besimosikuodamas rankomis sugadino tinklą. Pagaliau gudrus voras prilindo prie… aukų dėžutės, ant kurios buvo užrašyta: „Aukos bažnyčios skoloms padengti.“ Čia voras be jokio pavojaus mezgė ir mezgė gražų tinklą virš dėžutės angos! Ir čia jis rado tą vietą, kurios ilgai ir veltui kitur ieškojo. Tinklas savaitę, mėnesį buvo nepaliestas. Dar ir dabar galima pamatyti visai sveiką tinklą. Sakoma, kad po to pamokslo minėtos parapijos tikintieji rūpestingai stengėsi panaikinti bažnyčios skolą.