Pasakojimas apie motiną, kurios sūnus, mokęsis seminarijoje, žuvo kare. Ji, norėdama turėti kunigą, sumažino išlaidas ir sutaupytus pinigus skyrė išmokyti kitą jaunuolį kunigu arba misionieriumi. Taip ji davė Bažnyčiai uolų apaštalą. Taip pat minima sena tarnaitė, kuri stojo tarnauti, kad už uždarbį padėtų vargingam jaunuoliui mokytis kunigu, sakydama: "Ir aš noriu turėti kunigą!". Pasakojimas pabrėžia motinos pasiaukojimą ir troškimą turėti kunigus.

Vienos dievobaimingos motinos sūnus prieš pat Didįjį karą mokėsi kunigų seminarijoje. Užėjus karui, jos mylimas sūnus buvo mobilizuotas ir viename mūšyje žuvo. Verkė verkė vargšė motina, pagaliau tarė: „Aš turiu mažinti kasdienines išlaidas ir už sutaupytus pinigus išmokysiu kokį jaunikaitį kunigu ar misionieriumi.“ Pasiryžimą įvykdė ir Bažnyčiai davė uolų apaštalą. — Viena neturtinga šeima turėjo labai gerą sūnelį, kuris troško išeiti į dvasininkus, bet nebuvo iš ko mokytis. Tai nugirdo sena tarnaitė ir tarė: „Aš stosiu vėl tarnauti ir savo uždarbį skirsiu tam kilniam berniukui, kad jis galėtų mokytis kunigu. Ir aš noriu turėti kunigą!“