Pasakojimas apie mažą berniuką Petrą Paryžiuje, kuris, pamatęs plakatą apie dainininkės Malibran koncertą, prisiminė alkaną motiną ir neturėjo pinigų nei maistui, nei vaistams. Jis nunešė poniai Malibran savo parašytą dainelę, tikėdamasis, kad ji uždainuos ją koncerte ir leidykla nupirks. Ponia Malibran sužavėta, nupirko dainelę, padėjo Petrui ir jo motinai, o vėliau, kai ji mirė, Petras, tapęs kompozitoriumi, linksmino jos paskutines valandas. Pasakojime taip pat minimas kitas epizodas, kuriame kardinolas Pijus X atsisakė mėsos valgymo, kad vargšas galėtų pavalgyti.

„[Mama, aš alkanas,]“ pamanė Petras, mažas prancūzas, pamatęs žmogų, nešantį didelį plakatą su geltonomis raidėmis, skelbiantį, kad ponia Malibran šįvakar dainuos. Bet namie nebuvo duonos, ir vaikas per visą dieną nieko neturėjo burnoje. Saldus apelsinas tiktų jo sergančiai motinai, bet jis neturėjo nė vieno skatiko kišenėje. Išsitraukė iš mažos dėžutės kažkokį suglamžytą popierių, pažiūrėjo į miegančią motiną ir išėjo. „Kas nori mane matyti?“ klausė ponia Malibran tarną. „Esu svečių nuvarginta.“ — „Tai labai gražus vaikutis, auksiniais ilgais plaukais, kuris sako, kad jeigu galėsiąs pasimatyti su ponia, tai esąs įsitikinęs, jog ponia nepyksianti ant jo, o jis neatimsiąs poniai daug laiko.“ — „Ateinu pas ponią, nes mano motina labai serga,“ pradėjo Petras, „o mes labai neturtingi, kad galėtume nusipirkti vaistų ir maisto. Manau sau, jeigu ponia uždainuotų mano dainelę viename savo didžiųjų koncertų, gal koks leidėjas nupirktų ją nors pigiai, o aš galėčiau nupirkti motinai vaistų ir maisto.“ — „Ar tu ją parašei?“ paklausė ponia Malibran, užniūniavusi dainelę ir atidžiai į jį žiūrėdama. „Tu, vaikuti? Ir žodžiai irgi tavo? Ar norėtum būti mano koncerte?“ — „O, labai, bet negaliu motinos palikti.“ — „Pasiųsiu ką nors, kad šį vakarą prižiūrėtų tavo motiną, o štai pinigai, už kuriuos gali nusipirkti vaistų ir maisto. Štai mano bilietas. Ateik šiandien su tuo bilietu, gausi gerą vietą arti manęs.“ Petras nupirko keletą apelsinų ir kitų daiktų motinai ir tą patį vakarą nuėjo į koncertų salę. Prabilo liūdni muzikos garsai, ir iš ponios Malibran lūpų išskrido jautrūs žodžiai. Petras iš džiaugsmo suplojo rankomis, bet daugelio klausytojų akyse sušvito ašaros. Rytojaus dieną atsivėrė vargšo namelio durys, įėjusi ponia Malibran padėjo ranką vaikui ant galvos ir tarė jo motinai: „Tamstos sūnus atnešė tamstai turtą. Leidėjas pasiūlė man šįryt tris šimtus svarų sterlingų už jo dainelę. Dėkok tamsta, kad tavo sūnus turi dangaus dovaną.“ Vaikas puolė ant kelių ir meldė Dievą, kad palaimintų gerą širdį, kuri pasigailėjo jo neturto. O kada keliais metais vėliau Malibran mirė per anksti, Petras, turtingas kompozitorius, linksmino ir džiugino jos paskutines valandas.