Olandijoje, samdomas į kariuomenę mokytas prancūzas, gavo aukštą vietą. Prisiekdamas ištikimybę disciplinai, jis atsisakė prisiekti ginti reformatų bažnyčią, nes buvo katalikas. Nepaisant aiškinimų, kad tai tik formalumas, prancūzas atsakė, jog šaukiant Dievą liudininku, nėra formalumo. Jis geriau atsisakė pelningos vietos, bet nesuteršė sąžinės neteisinga priesaika.

Olandijoje buvo samdoma kariuomenė. Į priėmimo punktą atvyko ir vienas mokytas prancūzas, kuris gavo aukštą vietą. Prieš tarnystę visi priimtieji į kariuomenę turėjo prisiekti. Žodžius: „Aš prisiekiu būti ištikimas kariškai disciplinai…“ prancūzas aiškiai kartojo. Bet atsisakė prisiekti būti ištikimu reformatų bažnyčiai ir ją visomis jėgomis ginti. „Aš esu katalikas ir šiame dalyke nieko negaliu siekti,“ sakė ištikimasis Bažnyčios sūnus. „Bet tai tik grynas formalumas; tuos žodžius tarti gali be jokios minties,“ aiškino jam saikdintojai. Prancūzas atsakė: „Ne! Kada į liudininkus šaukiamas Dievas, tada nėra jokio formalumo.“ Ir prancūzas katalikas geriau išsižadėjo pelningos vietos, bet nesutepė savo sąžinės neteisinga priesaika.