Pasakojimas iš Prancūzų revoliucijos laikų apie kunigą Busė, kuris slapstydamasis laikydavo Mišias naktį. Kartą į bažnyčią įsiveržė girti plėšikai. Kunigo tarnas Robertas stojo jo ginti ir buvo nužudytas. Mirdamas jis prašė kunigo atnešti jam Jėzų (Komuniją) ir pasakyti motinai, kad miršta dėl Kristaus. Pasakojimas iliustruoja pasiaukojimą ginant Eucharistiją ir tikėjimo stiprybę mirties akimirką.

1794 m. buvo baisūs Prancūzų revoliucijos metai. Po laisvos Prancūzijos šalies liejosi nekaltų žmonių kraujas. Paryžiaus šv. Jono bažnyčios klebonas Busė buvo įtartas sąmokslu prieš Robespjerą. Jį norėjo suimti, bet jis pasislėpė. Kun. Busė šv. Mišias laikydavo apie 2 val. nakties. Mišioms patarnaudavo Robertas Kartonas. Vieną naktį, kai kunigas tiesė rankas prie taurės su Švenčiausiu Krauju, į bažnyčią įsiveržė keliolika girtų maskuotų vyrų. Jie atėjo plėšti bažnyčios. Plėšikai, pamatę kunigą, kaip įnirtę vilkai, puolėsi draskyti beginklį avinėlį. Bet kai vienas jau rengėsi peiliu parblokšti kunigą, tame akimirksnyje jam kelią pastojo Robertas. Tuo metu užpuoliko draugas vienu mostu įsmeigė peilį į berniuko krūtinę, ir šis, paplūdęs kraujais, sukniubo ties kunigo kojomis. Be to, ore pasigirdo bildėjimas ir kažkoks ūžesys, paskui – trenksmas, staigus griaustinio trenksmas. Plėšikai nusigandę pabėgo. Prie didžiojo altoriaus mirtinai sužeistas gulėjo Robertas, o šalia jo klūpėjo kun. Busė. „Tėveli, ar jie tavęs nesužeidė?… Ar Viešpaties Kraujo neišniekino?“ Vos girdimu balsu kalbėjo drąsusis Kristaus Kraujo gynėjas. „Tėveli, aš greit mirsiu… Atnešk man Jėzų…“ Kunigas pakilo, atidarė tabernakulį ir, išėmęs Šv. Ostiją, prinešė Ją prie Roberto. Po šv. Komunijos jis dar pasakė: „Aš einu pas Jėzų… Pasakyk mano motinai, kad aš dėl Kristaus mirštu…“ Ištaręs tuos žodžius, jis nuėjo pas Dievą atsiimti užmokesčio.