Motina ir duktė ėjo siaura gatve prie griūvančio mūro. Penkiametė duktė staiga sustojo, nepaklusdama motinos raginimui. Mūrui sugriuvus, motina suprato, kad dukterį išgelbėjo angelas sargas, kurį ji matė kaip gražų jaunuolį su ilgu apsiaustu.

Viename pietinės Vokietijos miestelyje prieš keliolika metų siauroje gatvėje stovėjo baigiąs griūti mūras. Kartą prie to mūro artinosi viena moteriškė su savo 5 m. dukrele. Priėjusi prie mūro, dar už kokių 10 žingsnių, mergaitė sustojo. Motina atsigręžusi šaukė: „Eikš, eikš! Ko tu ten sustojai? Na, eikš gi!“ But vaikutis nesijudino iš vietos. Motinai grįžtant prie dukrelės, griuvo didelė mūro dalis ir užpylė gatvę. Nusigandusi moteriškė paėmė dukrelę ant rankų ir parsiskubino namo. Parėjusi namo, atsiklaupė prie Nukryžiuotojo ir ėmė karštai dėkoti Jėzui už išgelbėjimą nuo mirties. Paskui paklausė dukrelę, dėl ko ji staiga sustojusi gatvėje. Mergytė atsakė: „Ar tu jo nematei?“ — „Ko taip? — „Labai gražaus jaunikaičio su ilgu šviesiu apsiaustu. Jis mane sulaikė ir neleido toliau eiti“… Motina apsipylė ašaromis ir dėkojo angelui sargui už jos ir jos kūdikio apsaugojimą nuo mirties.