Pasakojimas iš senovės Persijos apie karalių, kuris per bado metus, norėdamas priversti turtuolius šelpti vargšus, paskelbė, kad jei koks vargšas mirs badu, vietoj jo įkalins turtuolį ir numarins badu. Po šio įsakymo nė vienas vargšas badu nemirė, nes turtuoliai ėmė juos šelpti. Pasakojimas iliustruoja apaštalavimą per baimę ir gailestingumo svarbą.

Senovės Persijoje buvo ištikęs didelis badas. Daug vargšų mirė badu. Ypatingai daug mirdavo jų dideliuose miestuose, kur gyveno daugiausia turtuolių. Toji liūdna žinia pasiekė ir karaliaus sostą. Valdovas, išgirdęs apie tokią nelaimę, labai nusiminė ir nežinojo, kaip išgelbėti vargšus nuo bado. Pagaliau karalius vis dėlto sugalvojo priemonę, kuria gali būti išgelbėta varguomenė. Jis parašė tiems miestams ir tiems turtuoliams tokį raštą: „Akis už akį, dantis už dantį! Jeigu dar koks vargšas mirs iš bado, tai jo vietoje paimsiu turtuolį, kurį, įmetęs į kalėjimą, badu numarinsiu!“ Po tokio karaliaus įsakymo nė vienas vargšas daugiau badu nemirė. Ir turtuoliams nereikėjo bado kęsti. Tiktai jiems reikėjo iš savo didelio turto mažą dalelę paaukoti vargšams.