Pasakojimas apie moterų vienuolyną Reimse, kuris slaugė baisiai sergančius ligonius. 1901 m. masoniška vyriausybė uždarė vienuolynus, bet šis vienuolynas globojo apleistus ligonius. Valdininkai, aplankę vienuolyną, pamatė baisius ligonius ir paklausė vienuolių viršininkės, kiek laiko ji ten tarnauja. Ji atsakė – keturiolika metų. Paklausta, iš kur semiasi jėgų, atsakė – iš Šventosios Komunijos, kurią priima kasdien. Pasakojimas pabrėžia Komunijos kaip stiprybės šaltinio svarbą sunkiame slaugymo darbe.

1901 m. Prancūzijos masoniškoji vyriausybė uždarė visus vienuolynus ir ištrėmė vienuolius. Kurį laiką buvo užmirštas Reimse vienas moterų vienuolynas, kuris globojo tik baisių ligų sužalotus ir niekieno neprižiūrimus ligonius. Atsiminę, kartą miesto ponai užėjo į tą vienuolyną ir pareikalavo parodyti jiems visus kambarius. Maloni viršininkė svečius įvedė į pirmą salę, kuri buvo pilna vėžio ligos sužalotų ligonių. Pamatę baisius veidus, valdininkai net akis užsidengė ir prašė vesti toliau. Antras kambarys buvo perpildytas dar baisesnių ligų kankinamų ligonių, ir oras buvo tiesiog nepakenčiamas. Taip skubėdami valdininkai perbėgo visą vienuolyną – ligoninę ir atsisveikindami paklausė viršininkę: „Ar ilgai, gerbiamoji, čia tarnauji tiems vargšams?“ — „Keturiolika metų,“ ramiai atsakė malonioji ligonių globėja. „Keturiolika metų!“ — „O iš kur tamsta semi jėgos šitokiam gyvenimui?“ Viršininkė atsakė: „Šventoje Komunijoje, kurią aš kasdien priimu. Jeigu čia nebūtų Altoriaus Sakramento, aš čia neištęsėčiau.“