Šio sekmadienio Evangelijos ištrauka yra Jėzaus kalbos apie Eucharistiją pabaiga. Prieš pradėdamas mokymą, jis stebuklingai padaugino duonos ir pamaitino minią, kuri jį sekė (plg. Jn 6, 1–15). Tąkart visi buvo pakilios nuotaikos ir kitą dieną ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Mat surado tą, kuris galėjo išspręsti gyvenimo problemas, tad buvo verta jam paklusti ir jį priimti. Kodėl Jėzus nepasinaudojo puikia galimybe? Kodėl pabėga ir pasitraukia vienas pats į kalną? Todėl kad Jėzus yra dangiškojo Tėvo Sūnus, „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Dievas yra neregimasis. Tyla yra viena iš Dievo savybių santykyje su žmogumi. Kiekvienas absoliutus įrodymas prievartautų žmogaus sąžinę, tačiau Dievas nė vieno nekala prie tiesos.

Dievas Jėzuje Kristuje atsisako savo visagalybės, pasitraukia tyloje į kalną ir kalba žmogui per Gyvenimo duonos ženklą. Įrodymai, kurių reikia, kad tikėtume, bus visada nepakankami sprendimui priimti. Tikėjimas – dovana, suteikta visiems, kad Dievas galėtų gyventi kiekvieno širdyje. Tiesa, kad Dievas yra visagalis, tačiau naudoja savo visagalybę, sukurdamas erdvę žmogaus laisvei. Dievas niekada neverčia žmogaus jį mylėti, ir niekas to negali daryti Dievo vardu.

Kalbėdamas apie Eucharistiją, Jėzus pristato gerą, bet drauge ir reiklų Dievą. „Kieti jo žodžiai!“ Kieti, nes dažnai laisvę painiojame su pančių nebuvimu, su įsitikinimu, kad galime verstis patys, be Dievo, kuris atrodo ribojantis mūsų laisvę. Ta iliuzija greitai virsta nusivylimu, keliančiu nerimą ir baimę bei paradoksaliai akinančiu ilgėtis praeities grandinių: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankų Egipto žemėje“, – kalbėjo izraelitai dykumoje (Iš 16, 3). Iš tikrųjų tik būdami atviri Dievui, priimdami jo dovaną tampame tikrai laisvi, laisvi nuo žmogų bjaurojančios nuodėmės vergijos, gebantys tarnauti tikrajam gėriui.

„Kieti jo žodžiai“, nes žmogus dažnai pasiduoda iliuzijai, jog gali akmenis paversti duona (plg. Mt 4, 3). Nustumdamos Dievą į šoną ar vien pakęsdamos kaip privatų pasirinkimą, neturintį kištis į viešąjį gyvenimą, kai kurios ideologijos siekė jėga pertvarkyti visuomenę ir ekonomiką. Istorija tragiškai rodo, kad siekis be Dievo ir jo Apreiškimo laiduoti plėtrą, materialinę gerovę ir taiką visiems baigėsi ne duonos, bet akmens žmogui davimu. Žmogus negeba pats sau suteikti gyvybės, jis suprantamas tik remiantis Dievu: būtent santykis su Juo teikia tvarumo mūsų žmogystei ir daro mūsų gyvenimą gerą bei teisų. Maldoje „Tėve mūsų“ meldžiame, kad jo vardas būtų šventas, kad būtų jo valia. Pasaulyje ir savo gyvenime pirmiausia turime susigrąžinti Dievo primatą, nes būtent tai leidžia iš naujo atrasti tiesą, kas mes esame, ir tik žinodami bei vykdydami Dievo valią atrasime savo tikrąjį gėrį.

Mes taip pat dažnai esame linkę sušvelninti Dievo reikalavimus, ieškodami kompromisų: norime kažką pasilikti sau, apsidrausti tuo atveju, jei viskas bus prarasta. Tik klaidinantys stabai eina į kompromisą su žmogumi, kad tik galėtų jį valdyti. Tikėjimas nėra prekių mainai, tai pasitikėjimo Dievu aktas. Ir jei bijome prarasti tai, ką turime, tada Dievas mus kviečia pasilaikyti sau viską. Jis išlaisvina žmogų, kuris dar neišmoko mylėti, kviečia jį nebijoti, laiduoja jam, kad vis tiek jį mylės ir jo lauks tol, kol žmogus supras, kur yra jo tikroji laimė (plg. Lk 15, 11–32).

„Nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo“ (Jn 6, 66;). Šio pasitraukimo akivaizdoje Viešpats nesušvelnina savo pasakymų, bet suteikia tokią pasirinkimo galimybę ir Dvylikai: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67). Šis provokuojantis klausimas, skirtas ne tik to meto klausytojams, jis pasiekia visų laikų tikinčiuosius. Šiandien taip pat daugelis lieka pasipiktinę dėl krikščioniškojo tikėjimo paradokso. Jėzaus mokymas atrodo kietas, per daug sudėtingas ir praktiškai neįgyvendinamas. Tad kažkas šį mokymą atmeta ir palieka Kristų; dar kažkas ieško galimybės pritaikyti jo žodžius, iškraipydami jų prasmę ir vertę, prie šių laikų madų. „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Ši nejauki provokacija nuskamba širdyje ir laukia iš kiekvieno asmeninio atsako. Išties Jėzus nepasitenkina išoriniu ir formaliu priklausymu ir tikėjimu, jam nepakanka pirminio ir entuziastingo prisidėjimo prie jo; priešingai, reikia priimti visą jo mokymą ir valią visam gyvenimui. Kristaus sekimas pripildo širdį džiaugsmo ir suteikia prasmę mūsų egzistencijai, tačiau pareikalauja ir drąsos, nes labai dažnai tenka irtis prieš srovę.

Į Jėzaus klausimą Petras atsako apaštalų vardu: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis“ (Jn 6, 68–69). Mes taip pat galime taip atsakyti kaip Petras, be abejo, suvokdami savo žmogiškąjį trapumą, bet pasitikėdami Šventosios Dvasios galia, kuri pasireiškia bendrystėje su Jėzumi. Tikėjimas yra Dievo dovana žmogui ir sykiu laisvas ir visiškas žmogaus pasivedimas Dievui; tikėjimas – tai nuolankus įsiklausymas į Dievo žodį, kuris yra žibintas mūsų kojoms ir šviesa mūsų takui (plg. Ps 119, 105). Jei atveriame su pasitikėjimu širdį Kristui, ir mes galime patirti kartu su šventuoju Arso Klebonu († 1859), kad „mūsų vienintelė laimė šioje žemėje yra mylėti Dievą ir žinoti, kad jis mus myli.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-07.pdf