Apiplovimas arba apšlakstymas vandeniu kaip religinė apeiga turi seną istoriją. Pagal įvairių tautų senovės religijas, ypač Artimųjų ir Tolimųjų Rytų tautose, vanduo, kaip gyvybės šaltinis, laikytas turintis pašventinimo galios. Senųjų tikėjimų aidas buvo ritualiniai Senojo Testamento nuostatai, reikalaujantys žmonių arba daiktų apiplovimo arba apsišlakstymo įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Vandeniu apiplaudavo karo trofėjus ir grįžusius iš karo karius. Ritualinius apiplovimus atlikdavo ir sergant kai kuriomis ligomis. Vanduo apvalydavo namus ir daiktus. Kai kurie apsiplovimai buvo privalomi visų pirma tiems, kurie atlikdavo religines apeigas. Formalūs ir smulkmeniškai detalizuoti nurodymai plauti lėkštes, puodelius ir kitokius indus, taip pat rankas prieš valgį išsilaikė ištisus šimtmečius. Juos galima rasti ir dabartiniame judaizme.

Pradėdamas savo kaip pranašo misiją, kviečiančią atsiversti ir gailėtis dėl nuodėmių, Jonas Krikštytojas panaudojo visus šiuos apsiplovimo aktus. Simboliškas pasinėrimas į Jordano upę buvo pilnas giliausios prasmės. Kaip po vandens vonios žmogus apsivalo, taip ir vidinis širdies atsivertimas, kurio reikalavo Jonas Krikštytojas, patvirtintas nuolankiu apsiplovimu šventojoje upėje, sugrąžindavo santykiams su Dievu švarą ir gerumą. Ir štai vieną dieną prie Jordano atėjo didesnis ir galingesnis už Joną Krikštytoją. Nors Jis kartu su visais nusidėjėliais įėjo į upės vandenis ir dalyvavo krikšto apeigose, ši apeiga Kristui buvo tik nuodėmių atleidimo simbolis, nes Dievo Sūnus yra šventas. Tai buvo Mesijo misijos pradžios ženklas. Jį ne vanduo, bet pati Viešpaties Dvasia patepa ypatingajai misijai. Po Kristaus krikšto ši apeiga mums visiems tapo ypatingos reikšmės būtinybė. Kristus pasinėrė į Jordano upės vandenis, kad mes panertume į jo malonę ir vieno Triasmenio Dievo gyvenimo pilnybę.

Jonas krikštijo Jordano upėje tuos, kurie išpažindavo savo nuodėmes, kad jiems jos būtų atleistos. Bet štai prieš Joną atsistoja tas, kuris be jokios nuodėmės. Jis pasaulio Šviesa, kurio žibėjime turi pranykti nuodėmės tamsa. Jis Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmes. Tai kodėl Jėzus pats brenda į Jordano upę, kad būtų pakrikštytas? Savo krikštu Viešpats Jėzus Kristus viso pasaulio vandeniui duoda galią, kad jis būtų naudojamas Krikšto sakramentui. Kad per Krikštą kūdikiai taptų Dievo malonės vaikai, kad jų širdys taptų Šventosios Dvasios buveinė. Dievui šlovė žmogaus sielos šventovėje, nes Dievas Tėvas savo Sūnų padarė sandora tautai, šviesa pagonims – neregių akims atverti, belaisviams iš kalėjimo išvesti, tamsoje sėdintiems suimtiesiems paleisti (plg. Iz 42, 6–7). Jonas atėjusiam pas jį krikštytis Jėzui sako: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3, 14). Jonas yra tik mažytis žiburėlis, o Kristus – pasaulio šviesa. Jonas yra tik tyruose šaukiančiojo balsas, o Kristus – Amžinasis Žodis. Jonas yra Kristaus pirmtakas, kuriam jis turėjo paruošti kelią. Tą Kristų jis jau pagarbino, dar būdamas po motinos Elzbietos širdimi, šokinėdamas iš džiaugsmo, kai prisiartino Mergelė Marija. Pranašo žvilgsniu Jonas gerai įžvelgia, kad Kristus turi augti, kol taps visatos Valdovu. O jis pats mažėti… Tai matydamas, jis sako: „Aš turėčiau būti tavo pakrikštytas!“ Taip, Jonai, tu turi būti pakrikštytas, tačiau ne vandeniu, bet krauju. Svarbiausios Mesijo misijos pradžia buvo aplaistyta paties Jono Krikštytojo kankinystės krauju.

„O balsas iš dangaus prabilo: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17). Ar jis Tėvo mylimasis Sūnus tik per savo dievystę, ar kartu ir per žmogystę? Kartu ir per žmogystę, nes dangiškasis Tėvas gėrisi ir mūsų žmogiška prigimtimi, išaukštinta savo Sūnuje. Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileidžia ant Jėzaus tarsi balandis, kuris kadaise Nojui pranešė apie pasaulinio tvano pabaigą. O dabar Šventoji Dvasia pagerbia kūną, kuris susivienijęs su Dievu ir iškeltas į dievišką garbę.

Šiandieną nuo nuodėmių apvalytomis tyromis širdimis pagarbiai švęskime Kristaus Krikštą. Dievui niekas nesuteikia tokio malonumo kaip žmonių atsivertimas ir jų išganymas, – tam skirtas kiekvienas Dievo žodis ir visas Apreiškimas. Savo sekėjams Jėzus liepia: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas“ (Mk 16, 16). „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš vandens ir Šventosios Dvasios, neįeis į Dievo Karalystę“ (Jn 3, 5). „Esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia“ (1 Kor 6, 11). „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (Gal 3, 26–27).

Didžiojo senovės Bažnyčios rašytojo Origeno tėvas, pasilenkdamas prie sūnaus lopšio, kartodavo: „Garbinu Dievą, kuris yra šio mažo pakrikštyto kūdikėlio širdyje.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-12.pdf