Biblijos žmogui žodis turi aktyvią, kuriamąją galią. Žodžiu numanomas veiksmas. Kūrimas yra Dievo žodžio darbas: „Dievas tarė. < …> Taip ir įvyko“ (plg. Pr 1). Dievo žodis yra Sandoros tautos gyvenimo pagrindas: žmogus gyvas žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų. Žodžio galia Dievas apreiškia artumą savo tautai ir joje veikia. Jono Evangelijoje Jėzus vadinamas Žodžiu. Tuo norima pasakyti, kad jis yra tiesioginis ir galutinis Dievo apreiškimas ir Apreiškėjas. Žodis apreiškia ir išlaisvina. Kas klauso Jėzaus, įvedamas į pasaulį, kuriame gyvena Žodis. Jėzus yra kelias pas Dievą. Žodis yra kelias pas tą, apie kurį jis kalba. Žodis yra kelias tik tuomet, kai juo einama. Trokšdami priimti Dievo žodį turime būti atviri ir nuolankūs. Jėzaus išganomoji žinia skirta jos laukiantiems ir tikėjimu jai atsiveriantiems dvasios vargdieniams. Gebėjimas klausytis reiškia atvirumą. Kas vidujai užsidaro ir atsitveria išankstinėmis nuostatomis, tas negali išgirsti Jėzaus žodžio. Tikro klausymo pavyzdys – viešo Įstatymo skaitymo scena iš Nehemijo knygos. Bažnyčia visuomet yra klausanti, net tuomet, kai ji autoritetingai moko.

Ezra skaitė iš Mozės įstatymo knygos, kurią jis atsivežė iš Babilono. Tai nebuvo naujas, iki tol negirdėtas mokymas. Žmonės verkė, nes suvokė, kaip labai nutolo nuo Dievo įstatymo. Ašaros naudingos, nes gali atverti kelią į ramybę ir džiaugsmą. Jos liudija, kad nuoširdžiai priimame Dievo žodį, rimtai stengiamės pakeisti savo gyvenimą. Įstatymas iš naujo paskelbiamas ypatingą dieną. Septintasis mėnuo buvo šventinis, o jo pirmoji diena – Naujųjų Metų šventė. Ezra skaito ant specialiai įrengtos pakylos. Šio įvykio svarbą pabrėžia garbingų žmonių sambūris. Dievo tauta paliudija pagarbą Dievo žodžiui atsiliepdama dvigubu Amen. Įstatymo skaitymą lydi aiškinimas. Kad įstatymą galėtų suprasti iš Babilono grįžę žydai, jis verčiamas į jiems suprantamą aramėjų kalbą.

Evangelija šiandien pasakoja, kaip Jėzus pradeda viešąją tarnystę. Prieš tai jis keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje, o dar anksčiau trisdešimt metų praleido tyliai darbuodamasis, Nazareto gyventojų pažįstamas kaip „Juozapo sūnus“. Jėzus nepaskelbia naujos sensacijos, bet primena tai, ką žmonės buvo pamiršę. Jis išvynioja prieš aštuonis šimtmečius gyvenusio pranašo Izaijo ritinį. Jėzaus skelbiamą žinią visi intuityviai atpažįsta: „visi jam pritarė“. Žmonės ilgisi išvadavimo žinios, tačiau ją turi kažkas autoritetingai paskelbti. Malonės žinia ateina iš Dievo: visi „stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų“.

Jeigu Viešpats duoda naštą, jis duoda jėgų ir ją nešti. Pirmajame skaitinyje girdėjome, kaip Izraelio tautai teko iš naujo priimti Dievo įsakymų naštą. Kai kunigas Ezra garsiai skaitė Dievo Mokymo knygą, žmonės džiaugėsi, tačiau drauge raudojo, nes žinojo, kokie yra silpni ir kaip sunku laikytis visų Dievo įsakymų. Nehemijas liepė jiems valgyti ir gerti, neliūdėti – „džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“. Žmonės ėjo švęsti linksmybės šventės, nes „suprato jiems paskelbtų dalykų prasmę“.

Jėzui teko pati didžiausia našta. Mokymo ir gydymo tarnyste, o labiausiai savo auka ant kryžiaus jis įgyvendino Izaijo pranašystę skelbdamas prislėgtiesiems išvadavimą, o akliesiems – regėjimą. Jėzui teko priimti visų žmonių išganymo naštą. Kadangi ta našta yra pati didžiausia iš visų įmanomų, jis taip pat gavo ir didžiausią pagalbą: „Viešpaties Dvasia ant manęs.“ Kiekvienas iš mūsų esame gavę užduotį ir naštą. Nors ji ne tokia sudėtinga, tačiau kartais patiriame pagundą jos atsikratyti. Šventasis Jonas Marija Vianėjus studijuodamas seminarijoje labai stengėsi, tačiau studijos jam ėjosi ypač sunkiai. Negana to, jis kentėjo dėl virškinimo sutrikimų, jautėsi nusilpęs ir pavargęs, galiausiai nusprendė mesti studijas. Tačiau jo dvasios vadas įžvelgė ypatingą jo dovaną ir tarė: „Jei paliksi seminariją, sykiu ištarsi sudie kunigystei ir sudie sieloms.“ Šie dvasios vadovo žodžiai nepaliaujamai skambėjo jo ausyse ir nuo tol jis negailėjo pastangų siekdamas tikslo gelbėti sielas. Darbuodamasis apleistame Arso bažnytkaimyje jis atvedė pas Kristų tūkstančius sielų. Šventasis Jonas Marija Vianėjus priėmė ypatingą naštą, o Viešpats jam davė ypatingą pagalbą. Kiekvienas iš mūsų esame gavę užduočių ir naštų, Viešpats suteiks ir reikalingos pagalbos. Esame raginami ne tik imti savo naštą, bet ir padėti kitiems: „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6, 2).

Naujajame Testamente minima daug pašaukimų ir dovanų. Sąvoka „pašauktasis“ yra krikščionio sinonimas. Pagrindinis krikščionio pašaukimas – tikėti. Tai Dvasios dovana. Be Šventosios Dvasios pagalbos negalime ištarti: „Jėzus yra Viešpats“ (1 Kor 12, 3). Be tos pamatinės tikėjimo dovanos prarastų prasmę ir kiti pašaukimai bei užduotys. Antrajame skaitinyje šventasis Paulius sutelkia mūsų dėmesį į vieną didelį tikslą. Apaštalas mus vadina Kristaus kūno nariais. Mūsų galutinis tikslas yra vienybė su Kristumi, siekiama šventųjų bendrystėje. Siekdami šio tikslo turime naudotis Dievo dovanomis, duotomis kitų labui.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-01.pdf