Skaitydami Senojo Testamento pranašus, išrinktosios tautos istoriją kiek supaprastindami įsivaizduojame pagal formulę: neištikimybę lydi bausmė, po to vėl atkūrimo laikotarpis. Iš tikrųjų pranašai atskleidžia ne tik neišvengiamas nuodėmės pasekmes, bet taip pat atveria gilaus religinio gyvenimo perspektyvą. Pranašas Sofonijas į istoriją įeina kiek anksčiau negu Jeremijas. Jis taip pat skelbia bausmę ir atkūrimą, tačiau drauge pabrėžia „Izraelio likutį“. Pranašų tradicijoje puoselėjama tautos likučio idėja – tai kokybine prasme tikroji Dievo tauta, iš kurios kils mesijinė karalystė. Sofonijas nurodo šį Izraelio likutį, atversiantį kelią pas Dievą. Šis likutis „vykdo teisingumą, siekia teisumo bei nuolankumo“. Tautai užsisklendus puikybėje, pirmiausia nuolankieji atsiveria Dievui, pripažindami jo teisingumą ir tiesą. Sofonijas skelbia, jog Izraelio likutis neužsisklęsdamas puikybėje ras ramybę ir prieglobstį pas Dievą.

Apaštalas Paulius irgi išskiria krikščionis kaip žmones, gebančius priimti dieviškąją išmintį. Ši išmintis ne užpelnoma, bet Dievo dovanojama. Mokslo žinios ar žemiškoji galia yra priemonės, leidžiančios pasiekti žmogiškuosius tikslus. Tačiau nei mokslas, nei turtai, nei valdžia ar visuomeninė įtaka negali garantuoti išganymo.

Aštuoni Jėzaus palaiminimai konkretizuoja jo mokymą apie Dangaus karalystę. Pažadai kitaip mąstantiems ir kitaip gyvenantiems mokiniams yra Dangaus karalystės palyginimai. Dieviškasis veikimas nusakomas neveikiamąja forma, leidžiant suvokti, jog žmogus gali tik dėkingai priimti Dievo malonės dovanas. Dievas nenusakomu būdu paguodžia liūdinčius, didžiuliu saiku atseikėja nuolankiesiems, pasotina alkstančiuosius savo šventuoju gyvenimu. Gailestingiesiems nereikia bijoti Dievo, nes jie sulauks gailestingumo. Dangaus karalystė tyraširdžiams yra tiesiog palaimintas Dievo regėjimas. Taikdarių dalis yra Dievo artumas – jie vadinami ir yra Dievo vaikai, nes Dievas yra taikos Dievas.

Krikščioniškoji etika pranoksta dešimtį Senojo Testamento įsakymų ir bet kokią žmogiškąją etiką. Tai yra paties Jėzaus gyvensena, kurią jis mums pateikė kaip gyvą įstatymą. Jis savo valia pasirinko gyventi varge ir paklusdamas Dievui. Jėzus raudojo Jeruzalės ir sielvartavo dėl viso pasaulio. Jis įkūrė taiką tarp Dievo ir žmonių, atvėrė žmonėms savo tyrą ir gailestingą širdį. Su aistringu uolumu ieškojo dangiškojo Tėvo garbės.

Aštuoni palaiminimai išskleidžia, ką Jėzus turi omenyje, kalbėdamas apie būtinybę atsiversti ir pakeisti mąstyseną. Palaimintas tas, kuris suvokia esąs teisingame kelyje, gyvenantis pagal Jėzaus parodytą gyvenseną. Tačiau šių palaiminimų prielaida dažnai yra skausmingas ir kritiškas nusigręžimas nuo paplitusios gyvensenos bei galvosenos. Tam reikia ryžto. Pasaulyje įprasta manyti, kad skurdas yra rykštė, o turtas – gėris. Pasiturintis žmogus yra gerbiamas, galingas, jis gali sau leisti ir gauti ką nori. Vargšas, daugelio manymu, pats kaltas dėl savo skurdo. Jis veikiausiai tinginys, asocialus, apsileidęs. Tačiau Jėzus giria paprastus dvasios vargdienius, gyvenančius kukliai ir džiaugsmingai, patenkintus tuo, ką turi. Jų gyvenimas atviras Dievui ir nukreiptas į jo karalystę.

Žmogus linkęs galvoti: gyvenimas ir taip sunkus, o rytoj visiems gali tekti mirti. Todėl nori linksmai ir lengvabūdiškai pasidžiaugti nedaugeliu gyvenimo dienų. Tačiau Jėzus skelbia palaimintais liūdinčius. Šie žmonės neužkimba ant pramogų industrijos jauko, jų neapakina stulbinančios technikos naujovės. Socialinis ir moralinis žmogaus vargas nėra bereikšmiai dalykai: pats Kristus ima šią naštą ant pečių.

Žmogus drąsina save: padėk pats sau, tuomet padės ir Dievas. Jei pasaulis priklauso stipriesiems, tuomet neverta pernelyg rūpintis kitais. Tačiau Jėzus laimina nuolankiuosius, romiuosius, Dievui atsidavusius žmones. Ne todėl, kad jie palieka žemiškuosius reikalus likimo valiai, bet kad yra ištvermingi ilgoje distancijoje. Jėzus laimina gailestinguosius, nes jie sugeba įvertinti, kokie menkaverčiai daiktai, palyginti su žmogiškųjų santykių turtu. Jie suvokia, kokia neįkainojama yra širdies ramybė. Jėzus skelbia palaimintaisiais tuos, kurie aistringai ir nepaliaujamai siekia išlaikyti ryšį su Dievu. Tokiems žmonėms kartais sunkiau sekasi kurti medžiaginę gerovę, tačiau ryšys su Dievu suteikia jų gyvenimui neprilygstamą darną. Tai teikia jėgų eiti toliau. Žmonės nuogąstauja, kad gerumas provokuoja juo piktnaudžiauti. Geraširdžius kiti išnaudoja ir lipa per galvą. Daugelis neverti to, kas jiems duodama. Tačiau Jėzus laimina gailestinguosius, pažįstančius kitų poreikius ir skurdą. Jie supranta, kad mūsų laikas, pinigai ir širdis priklauso ne tik mums, bet ir kitiems žmonėms.

Įprasta manyti, jog supurvintame pasaulyje neįmanoma likti švariam. Svarbiausia išsaugoti savo įvaizdį ir vengti patekti į viešus skandalus. O Jėzus laimina tyraširdžius. Tokie žmonės nuolat stebina kitus, įpratusius braidyti po purvą, apsipratusius su kompromisais. Atvira ir tyra širdis yra kažkas labai vertingo, tai tikras lobis, kuriam nedaug kas gali prilygti.

Įprasta manyti, kad karas neišvengiamas. Paprastai vengiama kištis į kitų konfliktus, vadovaujamasi posakiu: kur du pešasi, trečias laimi. Tačiau Jėzus laimina taikdarius. Jie užsitraukia panieką, pravardžiuojami bailiais vien dėl to, kad stengiasi tiesti tiltus, mokyti žmones žvelgti į kitą kaip į brolį. Įprasta apeiti sunkumus ir stengtis prisitaikyti prie vyresnybės reikalavimų. Taip išvengiama persekiojimų. Jėzus laimina nekaltai persekiojamuosius. Šie žmonės išgyvena persekiojimus kaip Jėzaus mokiniams įprastą likimą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-01.pdf