Paklydusios avies radimo džiaugsmas

Kristus mums apreiškia Dievą kaip mylintį žmones. Per Kristų Dievas mums ypač sušvinta savo gailestingumu. Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje, kuriame gyvename, reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir apima visą jo žmogiškumą. „Dievas apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4). „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių“ (1 Tim 1, 15) – šitokiais paguodos žodžiais į mus kreipiasi apaštalas Paulius.

Pirmasis palyginimas paimtas iš Palestinos piemenų gyvenimo. Piemuo turėjo šimtą avių ir rytmetį išsivedė jas ganyklon, bet dieną pastebėjo, kad vienos trūksta. Ieškok neieškojęs, o jos nėra. Ji bus dingusi kažkur pakeliui, dėl to nėra jokios abejonės. Bus atsiskyrusi nuo kaimenės kokiame nors slėnyje, kur žolė vešlesnė ir gausingesnė, o pati kaimenė rupšnodama nutolo ir paliko ją vieną, suviliotą to gausumo akimirksnio. Ir ji tapo lengvas grobis plėšriems vilkams, sėlinantiems naktimis.

Dažnai ir žmogus gyvenime susižavi daugeliu pražūtingų vilionių: garbe, pinigais, malonumais pamiršdamas visus juose slypinčius pavojus sielai ir kūnui. Delsimas tik dar labiau blogina padėtį ir užkietina nusidėjėlio širdį. Reikia nedelsti norint šią pasiklydusią avį surasti, kol neatėjo vakaro sutema, kol žmogaus akių neužmerkė mirtis.

Susirūpinęs piemuo palieka kitas 99 avis, o pats skuba ieškoti anos dingusios. Jis eina slėniais, kalvomis ir griovių pakraščiais, vis sustodamas apsidairyti baimės ir rūpesčio apimta širdimi. Jis stebi sakalus, šaukia, klausosi; pagaliau nudžiunga išgirdęs nusilpusį mekenimą. Štai ta dingusioji avis! Pribėga prie jos ir, nepratardamas pikto žodžio ir niekuo negrasindamas, apkabina ją ir užsideda ant pečių. Atsidūręs vienas, vargšas gyvulėlis ne mažiau išsigandęs kaip ir jo piemuo; taigi jis nusipelno malonaus piemens elgesio. Piemuo nė nejaučia tos nelengvos naštos ant savo pečių: piemenį stiprina paklydusios avies radimo džiaugsmas. Vakare grįžęs į namus, jis nesirūpina tomis 99 avimis, nes žino, kad jos saugios, o savo draugus sušaukia norėdamas su jais pasidalyti savo džiaugsmu. Baigęs šį pasakojimą Jėzus padaro išvadą: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti.“ Taip Dievas myli nusidėjėlį ir pirmas jo ieško. Viešpats nelaukia, kol jis grįš pats savo jėgomis, nes nusidėjėlis tam kartais neturi jėgų. Viešpats pats asmeniškai eina ieškoti ir nenurimsta, kol suranda. Mes čia matome, kaip Jėzus Dievo gailestingumą padaro viena iš pagrindinių savo mokymo temų. Kaip visur, taip ir čia Jėzus pirmiausia moko palyginimais.

Antrasis palyginimas paimtas iš namų aplinkos, bet turi tą pačią pamokomąją mintį apie nusidėjėlio atsivertimą. Viena apdairi ir taupi moteris iš savo uždarbio šiek tiek susitaupė. Jos santaupas sudarė dešimt drachmų, dešimt blizgančių pinigėlių. Bet vieną dieną ji atriša savo skepetaitę, kurioje laikė pinigus, ir nusigąsta pamačiusi, jog vieno trūksta: jau nebe dešimt, o tik devyni. Kur galėtų būti ta drachma? Kur ji dingo? Labai susijaudinusi moteris užsidega aliejinę lempelę ir ima atsargiai šluoti grindis, apžiūrinėti visus plyšelius, kol pagaliau pamato dingusį pinigėlį. Tada ją apima džiaugsmas. Ji susikviečia savo drauges ir papasakoja, kokia ji laiminga, kad atsirado dingęs pinigėlis. Toks džiaugsmas apėmė ir aną piemenį suradus paklydėlę avį. Pats pasidaręs žmonėms gailestingos meilės pavyzdžiu, Kristus ragina į gailestingumą. Vyskupas Angrisani rašė: „Jeigu tu esi Dievo moneta, išleisk save Dievo tarnybai.“ O kur mes save išleidžiame? Gal tamsos darbams? Gal įmetame save kaip monetą į antipatijos ir egoizmo, jausmų skurdumo ir klaidingų idealų plyšį. Tuomet mums tegali padėti Dievo gailestingumas, apšviečiantis mus Dievo meilės šviesa.

Šiais palyginimais Jėzus nori sugėdinti išdidžius fariziejus ir Rašto aiškintojus, kad šie neatstumtų suklydusio nusidėjusio žmogaus. Dievui labiausiai rūpi nusidėjėlių atsivertimas. Gerasis ganytojas yra pats Kristus. Jis šaukia nusidėjėlį kaip pradingusią avį pas save, suteikdamas žmogui daug atsivertimo progų: per Šventojo Rašto mintis, per sakramentus. Kelią į susitikimą ir susivienijimą su Viešpačiu – netgi tuomet, kai slegia didelės kaltės, – kiekvienam tiesia Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas. Tame sakramente kiekvienas žmogus ypatingu būdu gali pajusti gailestingumą ir tą meilę, kuri stipresnė už nuodėmę. Atleidimas byloja, jog esama pasaulyje meilės, stipresnės už nuodėmę. Dievas nori, kad nusidėjėlis atsiverstų, ir džiaugiasi, jei šis tai padaro. Tačiau ne visuomet taip elgiasi žmonės. Dažnai jiems labiau patiktų, jei kitas žūtų, nes išpuikėliai suklydusius žmones niekina ir smerkia. O danguje džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio. Juk Dievas, kaip sako šv. Bonaventūras, padarė didesnį dalyką atpirkdamas žmoniją, negu išlaikydamas šventąsias dangaus dvasias. Tai galima dar ir taip suprasti: labiau džiaugiamasi vieno nusidėjėlio atsivertimu, nes dažnai jis pasidaro uolesnis ir šventesnis už ne vieną apsileidusį teisųjį. Šv. Grigalius sako: „Kai kam nupuolimas tampa paskatinimu pasidaryti dar karštesniam, nes uždega stiprų Dievo troškimą.“ Dėkojame Tau, Viešpatie, kad mus atpirkai ir kaip paklydusias avis sugrąžinai į savo kaimenę. Kuo galėtume Tau atsilyginti? Aukojame Tau visų tikrų atgailautojų meilę ir ištikimybę; pasižadėdami nuo šiandien būti uolūs tikėjimo išpažinėjai.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-08.pdf