Evangelijos tekstas mus sugrąžina į Velykų sekmadienio popietę, prie dviejų keliaujančių į savo gimtąjį kaimą mokinių. Emauso vietovė nėra tiksliai nustatyta. Yra keletas versijų. Tai leidžia manyti, kad Emausas yra kiekvienoje vietoje: kelias, vedantis į jį, yra kiekvieno krikščionio, tiksliau, kiekvieno žmogaus, kelias. Mes taip pat galime, kaip moterys ir Petras, eiti prie kapo. Kaip jie, taip ir mes rasime jį tuščią: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?“ (Lk 24, 5). Jis pasaulio keliuose ieško paklydusių brolių ir sesių. Ten juos sutinka ir palydi, kad jie bėgimą iš Jeruzalės perkeistų į kelionę pas Tėvą. Kelionė iš Jeruzalės nėra tik vietos pakeitimo ar atstumo klausimas, tai nelengva ir laipsniška Dievo žodžių, nužengiančių iš proto į širdį, kelionė.

Jėzus prisiartina prie dviejų mokinių, kalba jiems apie save Šventojo Rašto žodžiais. Moko juos matyti Jėzaus gyvenime ir mirtyje Dievo valią ir išganomąjį planą. Reikėjo pereiti per nusižeminimą ir kančią, kad Dievo meilė galėtų apsireikšti visa savo galia, kad Dievo išganymas galėtų įžengti į žmogaus nuodėmės gelmę. Šių dviejų mokinių širdyse pamažu gimsta tikėjimas, viltis. Tačiau Jėzaus jie dar neatpažįsta. Mato, kad viskas yra taip, kaip kalbėjo nuo kapo sugrįžusios moterys, bet jo paties nemato. Tik prie stalo mokiniai jį atpažįsta, kai Jėzus laužo duoną. Tai prieš mirtį Jėzaus atliktas gestas. Kokia ta duona, kurią jis laužė prieš mirtį? „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22, 19). Kryžius yra būtent tai: mano kūnas, sulaužytas, skirtas jums! Sulaužytos duonos pavidalu, kad būtų valgomas. Kryžius nėra žlugimas ar papiktinimas. Kryžius atskleidžia Dievo slėpiningą išmintį, nes parodo meilę, kuri save dovanoja net viską prarasdama. Galbūt šie du mokiniai dalyvavo duonos padauginimo įvykyje, kai buvo pamaitinta apie penkis tūkstančius vyrų (plg. Lk 9, 12–17), ir, kai Jėzus perlaužė duoną jų namuose, jie vėl atpažino jo rankas ir šį gestą.

Išties šis įvykis dar kartą mums primena, kad Jėzus kartu keliauja su žmonija pasaulio keliais, nors žmonija yra išsiblaškiusi ir jo neatpažįsta. „Tu buvai su manimi, bet aš nebuvau su tavimi“, – rašė šv. Augustinas († 430) apie savo gyvenimą iki atsivertimo. Panašioje situacijoje buvo ir šie du mokiniai iš Emauso: „Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“ (Lk 24, 16). Šis pasakojimas taip pat atskleidžia, kaip ir kada įvyksta susitikimas su Prisikėlusiuoju šioje žemiškoje kelionėje. Mokinių širdys atsivėrė besiklausant Jėzaus, kuris aiškino Raštus, nes Dievo žodyje yra jo galia ir gyvenimas. Bet tai tik pasirengimas. Tikrasis susitikimas ir pažinimas, kai mokiniams atsivėrė akys, paliktas daug intymesniam momentui, Komunijai, atsisėdus prie vieno stalo su Jėzumi. Čia jis duoda ne žodį, bet save patį, paslėptą duonos riekėje. Mums brangius žmones paprastai atpažįstame iš tolo, o po kurio laiko vien iš jų gesto. Jėzus yra atpažįstamas iš duonos laužymo. Sakramentas apšviečia žodį, leidžia patirti, nors ir ne visada aiškiai, Viešpaties palaimingą buvimą: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Lk 24, 32).

Tačiau kyla klausimas: kodėl mums, krikščionims, susirinkus į sekmadienio šv. Mišias, kur sudabartinama mokinių iš Emauso patirtis, dažniausiai neatsiveria akys ir neužsidega širdis, nors, atrodo, ir klausomės Šventojo Rašto? Kodėl grįžtame į namus su tokia pat sunkia ir liūdna širdimi, kaip ir atėjome? Gal nebeatpažįstame Viešpaties duonos laužyme, nes mes savo ruožtu nebelaužome duonos su savo broliais ir sesėmis? Pažvelkime atidžiau į mokinių iš Emauso patirtį. Čia yra vienas momentas, kurį dažnai praleidžiame: jie dar nebuvo atpažinę, kad tasai, kuris su jais keliauja, yra Jėzus, ir vis dėlto pakvietė jį pavakarieniauti, pasidalyti duona, jam suteikė savo pastogę, pasirūpino šiuo nepažįstamuoju, paliktu gatvėje, nes „jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ (Lk 24, 29). Šis svetingumo gestas paruošė jų širdis jį atpažinti.

Mums irgi reikėtų atrasti jėgų laužyti duoną, tai yra dalytis džiaugsmu, dėmesiu, atleidimu, o jei tenka sutikti stokojantį ir alkaną, turėtume pasidalyti su juo ir kasdienine duona. Gal tada, Viešpaties dieną, sekmadienį, išgirstas Dievo žodis ir laužoma Eucharistijos duona mums atskleis naują gyvenimo prasmę? Jau ankstyvojoje Bažnyčioje krikščionys suprato, kad Jėzus pasirinko likti su mumis iki pasaulio pabaigos ir būti mūsų atpažįstamas šiose trijose vietose: savo žodyje, duonos laužyme ir šalia esančiame žmoguje. Šv. Justinas († apie 165) taip aprašo krikščionių sekmadienio šventimą: „Liturgijos pabaigoje visi tie, kurie turi pakankamai, atneša prie altoriaus kiek kas nori maisto ir drabužių. Tai, kas yra surenkama, vyresnysis po to nuneša našlaičiams ir našlėms bei tiems, kurie dėl ligos ar dėl kitos priežasties stokoja, taip pat ir tiems, kurie yra kalėjime, bei iš toli atvykstantiems maldininkams.“

Pabaigoje dar kartą grįžkime prie Evangelijos teksto, kur užsimenama, kad abu mokiniai taip apsidžiaugė patyrę prisikėlusio Kristaus artumą, kad iškart suskubo pasidalyti savo džiaugsmu. Iki Jeruzalės buvo apie 12 km ir jau vėlus vakaras, bet jie negalėjo ten pasilikti. Vadinasi, Evangelija – geroji žinia – niekada nepriklausys mums, jei nesidalysime ja su kitais.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-03.pdf