Gavėnios pradžioje esame kviečiami Dievo žodžio akistaton. Jėzus atremia velnio gundymus Rašto žodžiais. Apaštalas Paulius patvirtina: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.“ Jeigu „kupinas Šventosios Dvasios“ Jėzus buvo gundomas dykumoje, mes taip pat galime tikėtis išbandymų. Dykumos patirtis – ypatingas išbandymas. Visi sunkūs, skausmingi gyvenimo momentai gali tapti tarsi išėjimu į dykumą. Tai ištikimybės ir meilės parodymas Dievui. Gavėnia yra Viešpaties skirtas laikas, tai galimybė augti tikėjimu. Panašiai kaip Jėzus, „Dvasios vedami“ mokomės atpažinti blogio jėgas ir joms pasipriešinti.

Kristaus dialogas su velniu nepasibaigia. Piktasis atsitraukė nuo jo „iki laiko“. Mes, Bažnyčia, esame Kristaus kūnas, todėl turime būti nuolat pasirengę šio neprašyto svečio vilionėms, varginimams ir puolimams. Norėdamas paimti miestą priešininkas visuomet atakuoja jį iš silpniausios pusės. Dykuma išryškina mūsų silpnybes, sustiprina abejones, baimes, praradimų, vienatvės, nesėkmės jauseną. Ne pačios silpnybės yra tiesioginė piktojo veikimo apraiška, bet mūsų nuostata. Jei nuolankiai priimame savo menkumą ir pasitikėdami žvelgiame į Viešpatį, mūsų miesto sienos išlieka tvirtos. Tačiau netikras savęs menkinimas gali taip pat tapti velnio žabangais. Pavojinga pernelyg sutelkti žvilgsnį į save. Gundytojas nesnaudžia ir stengiasi pervilioti mus į savo pusę, į tamsybių, liūdesio bei nusivylimo jauseną.

Privalome nuolat budėti ir sergėti savo širdį, kad ji būtų Dievo garbinimo ir susitikimo su juo vieta. Kol gyvename, nė viena pagunda nėra galutinė, velnias palieka mus ramybėje tik „iki laiko“. Nors kova su blogiu tęsiasi, galioja taip pat Dievo pažadas: „Kas mane myli, tą gelbėsiu,– saugosiu jį, nes jis žino mano vardą“ (Ps 91, 14). Jėzaus dykumoje išgyventi gundymai ir jo atsakymai yra žinia mums. Velnias stengiasi pasaulyje sukelti sumaištį. Jis taiko į mūsų žmogiškumą, stengiasi mums įteigti, esą žmogui pakanka jo paties. Piktasis nori suardyti mūsų santykį su Dievu, siekia, kad nebetarnautume Dievui. Jis nori atimti mūsų laisvę ir perša neprasmingą veiklą. Jėzaus atsakymus galėtume suformuluoti kaip nuostatas ir pamokymus: būk sąmoningas, žinok, kas esi, gerbk savo žmogiškumą. Atmink, kas tavo Dievas ir kam turi tarnauti; išmintingai veik. Jei išliekame vienybėje su Žodžiu – Jėzumi Kristumi, galime atmušti priešininką nuo savo sienų. Kiekviena pagunda, kuriai pasipriešiname, yra meilės ir tikėjimo pergalė.

Plyšys, pro kurį stengiasi prasismelkti gundymas, siejasi su mūsų tapatybe. Evangelijos pasakojime piktasis pradeda taip: „Jei tu Dievo Sūnus.“ Šiuo atveju velnias subtiliai provokuoja. Atrodo, kad jis tik prašo, jog Jėzus patvirtintų šį teiginį. Tai atrodo taip nekalta, – juk jis iš tikrųjų yra Dievo Sūnus su visomis šios padėties galiomis. Tačiau žodelis „jei“ turi pasėti abejonę. Mūsų atveju piktasis taip pat atakuoja tapatybę. Jis nori, kad pamirštume, suabejotume ar išsigintume esą Dievo vaikai. Gundymas veda trimis kryptimis atsižadant tikrosios tapatybės ir patvirtinant velnio siūlomąją.

Nors būdamas alkanas Jėzus nepaverčia akmens duona, bet atsako: „Žmogus gyvas ne viena duona.“ Šis gundymas siūlo sutelkti visą dėmesį tik į medžiaginius poreikius. Pirmajame skaitinyje taip pat pateikiamas panašus atsakas: tikintis žmogus aukoja pirmuosius derliaus vaisius pagarbindamas Viešpatį ir jam dėkodamas. Aukoti Dievui – reiškia neužsisklęsti tik savo poreikių pasaulyje. Gavėnios metas ragina mus atsikratyti vartotojiškų įpročių. Savo atsakymą Jėzus vėliau pratęsia pats tapdamas gyvąja Duona. Antruoju gundymu piktasis bando išnaudoti žmoguje glūdintį galios ir valdžios troškimą. Šis troškimas nėra savaime blogas: pats Kūrėjas pavedė žmogui valdyti kūriniją. Blogas gali būti valdžios vykdymo būdas. Jėzaus atsakas atskleidžia tikrosios valdžios steigėją ir šaltinį – Dievą. Atsakas į trečiąjį gundymą moko mus įdėmiai klausytis Viešpaties, nuoširdžiai stengtis suvokti jo valią. Žmogui duotas protas, leidžiantis numatyti veiksmų padarinius. Nepakanka šaukti: „Viešpatie, Viešpatie“, turime vykdyti Dievo valią.

Jėzus atmeta gundymus Pakartoto Įstatymo knygos žodžiais (Įst 8, 3; 5, 9; 6, 16). Šie tekstai surašyti visai arti prie Didžiojo meilės įsakymo (Įst 6, 4–6), kurį kiekvienas pamaldus izraelitas kartodavo bent du kartus per dieną. Po dykumos išbandymo Jėzus pradeda viešąją veiklą. Išbandymai grynina mūsų širdies siekius, meilės išraišką moko atskirti nuo saviraiškos ar tapatybės paieškų. Jei pasiduodame pagundai, netenkame jėgų, o jei atsilaikome – jų įgyjame. Velnias nori mus padaryti bejėgius, tačiau jeigu Dievo malone jam priešinamės – sustiprėjame. Kuo daugiau įgyjame jėgų, tuo labiau turime garbinti Viešpatį.

Jėzus įveikė šėtoną, nes yra galingesnis. Jis Dievo Sūnus ir veikė Šventosios Dvasios galybe. Kartais pamirštame, kad esame tik žmonės. Avių kaimenę užpuolęs vilkas taikosi pačiupti auką ne už kojos, bet perkanda jai gerklę. Tuomet avis nebegali bliauti ir šauktis piemens pagalbos. Panaši yra velnio taktika mūsų atžvilgiu. Pirmiausia jis siekia paralyžiuoti mūsų valią, kad nebegalėtume šauktis Viešpaties. Šventasis Augustinas palygino velnią su pririštu šunimi. Jis gali mums pakenkti tik tada, jei patys prie jo prisiartiname. Turime atokiai laikytis nuo gundymų.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-02.pdf