Evangelijos skaitinyje Jėzus išvengia gudriai paspęstų pinklių. Pritarimas mokesčių rinkliavai būtų  nepriimtinas fariziejams ir tai žydų tautos daliai, kuri nekentė romėnų viešpatavimo. Atsisakymas mokėti mokesčius atstumtų erodininkus, lojalius Romos mokesčių politikai, taip pat duotų pretekstą suimti Jėzų dėl maišto kurstymo. Įsimintinas Jėzaus atsakymas, parodant ant monetos iškaldintą ciesoriaus atvaizdą bei įrašą, sutrikdė jo priešus. Tam tikra prasme Jėzus išvengė atsakymo į moralinę dilemą: ar teisinga mokėti mokesčius Romos imperatoriui. Kai kas neteisingai interpretuoja Jėzaus atsakymą, teigdami, jog nedera maišyti politikos ir religijos. Taip mąstant išeitų, kad politikams reikia politikuoti, o tikintiesiems – melstis. Arba, kad sekmadienis priklauso Dievui, o likusi savaitės dalis – mums.

Jėzui nepriimtina panaši galvosena, dalijanti kūriniją į dvi dalis – priklausančią ir nepriklausančią Dievui. Toks skaidymas prieštarauja Biblijos minčiai – tai iliustruoja pirmasis skaitinys. Pranašystėje minimas Persijos karalius Kyras, nukariavęs Babiloną ir paleidęs žydų tautą iš nelaisvės. Pranašas įžvelgia šiame valdove Dievo įrankį. Savo šlovės viršūnėje Kyras atvėrė Dievo tautai kelią į ateitį. Nuostabu, kad šis pagonių vadovas vadinamas „pateptuoju”, arba Mesiju. Šiuo titulu Izraelyje vadinti karaliai, o vėlyvajame judaizme laukta Mesijo, atversiančio laikų pabaigą. Išlaisvinimo misija buvo patikėta valdovui, nepažinusiam tikrojo Dievo: „nors tu manęs ir nepažinojai”. Tokio besąlyginio palaikymo priežastis aiški: „Kad žinotumei, jog aš Viešpats, Izraelio Dievas”. Vadinasi, viskas, kas atsitinka bet kur ir bet kada, vyksta pagal Viešpaties valią. Viskas kyla iš Dievo ir savaip  priklauso jam. Iš Jėzaus atsakymo galime numanyti, kad mokesčių mokėjimas ciesoriui netrukdo jų aukoti Dievui. Dievo „nuosavybės forma” yra tiesiog kitokia. Dievo nuosavybė yra absoliuti ir amžina. Mūsų nuosavybės forma yra santykinė ir laikina.

Šiandien žiniasklaida paviešina daugybę valstybės pareigūnų korupcijos bei kitokių nesąžiningumo apraiškų. Daugeliui užsiėmimas politika atrodo nešvarus dalykas, nepaisant to, kad demokratinėje visuomenėje sprendimai priimami paisant daugumos valios. Jėzaus atsakymas reiškia, kad valstybė egzistuoja nepriklausomai nuo to, ar jos veikla mums patinka. Įrašas ant monetos simbolizuoja tam tikrą prekybos tvarką, teismus, nuosavybės apsaugą, kariuomenę gynybai nuo išorės priešų. Visa tai, anot Jėzaus žodžių, priklauso ciesoriui. Šią mintį galima suprasti ir taip: užmokėkite už visa tai, ką iš ciesoriaus gaunate.

Panašią nuostatą valstybės atžvilgiu skaitome ir Romos piliečio Pauliaus laiške romiečiams: „Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą” (Rom 13, 7). Tai nereiškia, kad valstybė visuomet elgiasi tinkamai ir kad ji nekritikuotina.

Vis dėlto valstybinė santvarka nėra pagrindinis Jėzaus rūpestis. Jėzui svarbiausia skelbti Dievo karalystę. Jėzus klausia: „Kieno čia paveikslas ir įrašas?” Kai kas pažymėta valstybės antspaudu. Tačiau be išimties visi dalykai, net ir pažymėtieji valstybės antspaudu, yra paženklinti taip pat ir Dievo parašu. Privalome pripažinti, kad už kai kuriuos dalykus esame skolingi „ciesoriui”. Tačiau galiausia viską turime iš Dievo. Kiekvienas žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir juo paženklintas. Todėl Dievui privalome būti už viską dėkingi, jam viską aukoti ir nepaliaujamai jį garbinti. Jėzus baigia šį pokalbį, pamokydamas dėkingumo: „atiduokite kas Dievo – Dievui” – tai yra viską.

Rengdami Jėzui klastingą provokaciją, fariziejai pirmiausia išreiškia deramą pagarbą: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai tikro Dievo kelio ir niekam nepataikauji”. Kiekvienas žmogus jautriai reaguotų į tokį pripažinimą, tačiau Jėzus nepasiduoda kitų nuomonių įtakai, jo nuoširdumas reiškiasi jo tvirtumu. Jėzaus atsakymas iš pažiūros atrodo kaip kompromisas arba tiesaus atsakymo vengimas. Atrodo, kad klausimas nepalieka spragos norint išsisukti nuo tiesaus atsakymo: „Mokėti mokesčius ar nemokėti jų okupantų valdžiai?” Jėzaus atsakymas yra anapus „taip” ar „ne”. Jis nesiekia diplomatinio apsukrumo ar kompromiso, tiesiog ištikimas savo misijai. Jėzaus misija yra išganymas.

Žmogų apibrėžia ne vien jo vieta politinės santvarkos sąlygotoje visuomenėje. Žmogus yra Dievo sukurtas, jis pašauktas dalyvauti dieviškajame gyvenime Šis pamatinis pašaukimas reikalauja, kad žmogus visa savo esybe atsiduotų Dievui. Reikia atiduoti Dievui tai, kas jam priklauso, t. y. visą save, visą asmenybę. Valstybė, turėdama politinę valdžią, privalo sustoti prie žmogaus sąžinės slenksčio. Religijos ir sąžinės laisvė yra neatimama kiekvieno žmogaus teisė, ir čia valstybė negali kištis. Valstybė nėra Dievas. Į šias pamatines žmogaus teises dažnai gviešiasi totalitarinės valstybės.

Tai anaiptol nereiškia, kad valstybę reiktų niekinti. Valstybei patikėta ginti laikinuosius piliečių interesus. Šioje srityje visi piliečiai – krikščionys ir nekrikščionys – privalo laikytis valstybės įstatymų. Ne visuomet lengva atskirti tas paribio sritis, kur valstybė kėsinasi į krikščioniškosios sąžinės atsakomybę. Krikščionis privalo nedvejodamas įsitraukti į politinį ir visuomeninį gyvenimą ir nevengti atsakomybės. Tokioje šviesoje politika tampa evangelinės meilės išraiška.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0218/218hom1.html