Visi nestokojame silpnybių ar atminties spragų. Dažnas žmogus turi lengvai pažeidžiamą vietą, vadinamąjį Achilo kulną. Kai kurios mūsų silpnybės susijusios su apsileidimais ir nuodėmėmis. Kitos tiesiogiai nepriklauso nuo mūsų, yra sąlygotos mūsų kūno ar psichikos ypatumų, gyvenimo patirties, kitų žmonių nuodėmingos elgsenos. Tarp mūsų „nedaug išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Kor 1, 26). Nors dėl savo silpnybių dažnai nesame kalti, jų gėdijamės, slepiame, dangstomės kaukėmis. Apaštalas Paulius, priešingai, ragina pasikviesti Dievą į mūsų silpnybių vietas, problemas, sudėtingas situacijas, kad jose apsireikštų Dievo galybė. Tuomet iš tikrųjų sėkmės nedera priskirti sau, o girtis galima tiktai Viešpačiu. Krikščionis garbina Dievą, pavesdamas jam visą gyvenimą, kad jame reikštųsi Dievo galybė. Garsus XIX a. dominikonų pamokslininkas Lakorderas (H. D. Lacordaire) nuvyko į Arsą pasiklausyti Jono Marijos Vianėjaus pamokslų. Grįžęs pasakojo savo įspūdžius, o viena dama įsiterpė atkreipdama dėmesį, kad Arso klebonas kalbėdamas užsikerta. Iškalbingasis Lakorderas susimąstęs pažvelgė į ją ir atsiduso: „O, kad Dievas man duotų taip mikčioti…“

Ką galime bepridurti prie Kalno pamokslo žodžių?! Apie kiekvieną iš šių palaiminimų pasakyta ir bus sakoma daugybė konferencijų, vedamos rekolekcijos. Nesvarbu, kiek kartų esame girdėję ar skaitę palaiminimų žodžius, turime pripažinti, kad tebesame tik ant jų supratimo slenksčio: tarsi tik iš tolo pradedame suvokti Jėzaus pasiūlytą nuostabią gyvenimo programą. Palaiminimų Evangelija skaitoma taip pat per Visų Šventųjų iškilmę. Tuomet džiaugiamės, kad šventieji jau įgyvendino Jėzaus palaiminimus. Šiandien liturginis laikas nukelia mus į Jėzaus viešojo skelbimo pradžią. Palaiminimai yra tarsi branduolys, iš kurio skleidžiasi Karalystės Evangelija. Visus palaiminimus vienija bendra susižavėjimo gija. Įsivaizduokime, kaip Viešpats Jėzus stovi ant kalno, o apie jį susibūrusi minia žavisi jo skelbiamais žodžiais. Jis kalba kitaip, negu kas nors iki jo yra kalbėjęs.

Kad geriau suvoktume šią malonę, verta prisiminti Senojo Testamento pasakojimą, kaip izraelitams buvo apreikšti Dievo įsakymai. Į Dievo įsakymus kartais žvelgiame tik kaip į draudimų ir paliepimų rinkinį. Tačiau įdėmiau įsigilinę suvokiame, kad jie duoti ne liepiamąja nuosaka, bet būsimuoju laiku. Izraelis sudaro sandorą su Dievu, kuris žada: „Jei būsi su manimi, tuomet nevogsi, nežudysi ir nemeluosi.“ Dievas kviečia žmogų: „Būk su manimi ir pamatysi, koks esi nuostabus, pamatysi save tokį, kokį aš tave sutvėriau.“ Jėzaus palaiminimai nėra Dievo įsakymų priešybė, o jų išvada ir pilnatvė. Viešpats Jėzus sako: „Jei būsite su manimi, būsite laimingi, nepaisant vargų, negalių bei persekiojimų.“ Žvelgdamas į mus, Dievas taip pat nuolat žavisi. Jam nereikšmingos mūsų silpnybės ir negalės. Priešingai, pasak šventojo Pauliaus, Dievas pasirinko tai, kas silpna ir paniekinta, kad sugėdintų galiūnus. Mums tereikia vieno: siekti teisumo, nuolankumo, kad galėtume rasti Viešpaties prieglobstį (Sof 2, 3). Kitkuo pasirūpins jis pats.

„Dievas niekais paverčia tai, kas laikoma kažin kuo“ (1 Kor 1, 28). Pasaulio sėkmės receptai verčia siekti tikslo neatsižvelgiant į nieką. Kelyje į sėkmę šalinami konkurentai, o jais gali tapti Dievas, sutuoktinis ar net vaikai. Karjera reikalauja laiko, todėl paprasčiausia jį atimti iš artimųjų. Kaina už tokią sėkmę gali tapti pragaro vienatvė, dykvietė, kurioje nėra mylimų žmonių.

Dvasios vargdienio širdis yra derlinga dirva Dievo žodžio grūdui. Izraelio istorijoje dauguma nelaimių, maištų ir tremčių ir buvo tautos didžiūnų nuodėmių rezultatas. Tačiau išganymo istorija tęsėsi dėl mažutėlių ištvermingumo ir nuolankumo. Ištikimasis likutis meldėsi ir laukė. Jie nemanė esą išmintingi ir galingi, todėl suvokė visiškai priklausantys nuo Dievo galybės. Jiems negrėsė susireikšminimo erškėčiai, todėl Dievo sėkla galėjo kristi į gerą dirvą. Esame patyrę, kaip sunku kalbėti su žmogumi, kuris mūsų nesiklauso, filtruoja mūsų žodžius ir atsirenka tik tai, ką nori išgirsti. Tai tarsi sėjimas į akmenuotą dirvą. Tebūna mūsų širdies dirva išpurenta kuklumo ir nuolankumo – tuomet Viešpaties vardas bus mūsų prieglobstis.

Krikščionio gyvenimas paženklintas prieštaromis: mokame būti vargšai ir turtingi. Pasak apaštalo Pauliaus, esame „gerbiami ir žeminami, šmeižiami ir giriami, <…>kai liūdime – ir visą laiką esame linksmi, kai, būdami beturčiai, praturtiname daugelį, kai nieko neturime – ir viską turime“ (plg. 2 Kor 6, 8–10). Kad ir kas būtume, esame Dievo karalystės, jo džiaugsmo ir ramybės dalininkai. Krikščionis yra gailestingas ir drauge beginklis kitų piktadarybių atžvilgiu. Krikščionis persekiojamas ir randa prieglobstį Dievo meilėje. Krikščionis niekinamas, drauge apdovanojamas vienintele tvaria Dievo vaiko garbe: Kristus „mums tapo išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2011-02.pdf