Verbų sekmadienis mus atveda į Didžiąją savaitę, kai Viešpats Jėzus žengia link savo žemiškojo gyvenimo kulminacijos. Jis kopia į Jeruzalę įvykdyti Raštų ir būti pakabintas ant kryžiaus medžio, sosto, iš kur jis karaliaus amžinai patraukdamas prie savęs visų laikų žmones ir teikdamas visiems atpirkimo dovaną. Iš evangelijų žinome, kad Jėzus keliavo į Jeruzalę kartu su dvylika mokinių, ir kaskart prie jų prisijungdavo vis daugiau maldininkų. Šv. Morkus pasakoja, kad jau išvykstant iš Jericho buvo „gausinga minia“ (10, 46), kuri sekė Jėzų.

Šios kelionės paskutiniame etape atsiskleidžia ypatingas įvykis, sužadinęs žmonių lūkesčius ir dar labiau sutelkęs jų dėmesį į Jėzų. Palei kelią, išeinant iš Jericho, sėdi aklas elgeta, vardu Bartimiejus. Vos išgirdęs, jog ateina Jėzus iš Nazareto, jis pradeda garsiai šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47). Elgetą bando nutildyti, bet nesėkmingai. Jėzus jį pašaukia ir kviečia prisiartinti: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Tas atsakė: „Rabuni, kad praregėčiau!“ (Mk 10, 51). Jėzus atsakė: „Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Bartimiejus praregėjo ir nusekė paskui Jėzų keliu (plg. Mk 10, 52). Būtent po šio stebuklingo ženklo, palydėto maldavimu: „Dovydo Sūnau“, mesijinė viltis nuvilnija per minią ir daugeliui iškyla klausimas: gal tas Jėzus, kuris priešakyje jų keliauja į Jeruzalę, yra Mesijas, naujasis Dovydas? Ir su jo besiartinančiu įžengimu į Jeruzalę gal pagaliau atėjo Dovydo karalystės atkūrimo metas?

Jėzaus pasirengimas kartu su savo mokiniais įžengti į Jeruzalę taip pat prisideda prie šių viltingų lūkesčių augimo. Kaip girdėjome šios dienos Evangelijoje (plg. Mt 21, 1–11), Jėzus atvyksta į Jeruzalę iš Betfagės, iš Alyvų kalno pusės, tai yra keliu, kuriuo turėtų ateiti Mesijas. Iš ten jis pasiunčia du mokinius, liepdamas jiems atvesti asilą su asilaičiu, kuriuos ras pririštus priešais esančiame kaime. Jie iš tiesų juos randa ir atveda Jėzui. Mokinių ir maldininkų širdys užsidega džiaugsmu: jie apdengia savo apsiaustais asiliuką, tiesia savo drabužius, kerta medžių šakas ir kloja ant kelio priešais Jėzų, jojantį ant asiliuko. Po to pasigirsta džiaugsmo šūksniai iš 118 psalmės: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21, 9; plg. Ps 118, 25–26). Tai senoviniai maldininkus laiminantys žodžiai, kurie šiomis aplinkybėmis tampa mesijiniu skelbimu.

Ši šventinė ovacija, perduota visų keturių evangelistų, yra palaiminimo malda, džiugesio himnas: jis išreiškia įsitikinimą, kad Jėzuje Dievas aplankė savo tautą ir kad trokštamasis Mesijas pagaliau atvyko ir, įžengęs į šventąjį miestą, atliks taip ilgai laukiamą darbą – atkurs Dovydo karalystę. Išties Šventasis Raštas mums primena, kad Mesijas išpildys Dievo palaiminimo pažadą, kurį visų pirmiausia suteikė Abraomui, visų tikinčiųjų tėvui: „Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu… visos žemės gentys ras tavyje palaiminimą“ (Pr 12, 2–3). Tai pažadas, kurį Izraelis visada gyvai puoselėjo maldoje, ypač psalmių maldoje. Todėl tas, kuris minios yra skelbiamas palaimintuoju, yra ir tas, kuriame bus palaiminta visa žmonija.

Bet kas iš tiesų dėjosi širdyse tų, kurie skelbė Kristų Izraelio karaliumi? Be abejo, jie turėjo savo Mesijo supratimą; įsivaizdavimą, kaip turėtų elgtis ilgai lauktas ir pranašų žadėtas karalius. Neatsitiktinai po kelių dienų Jeruzalės minia, užuot sveikinusi Jėzų, šauks Pilotui: „Nukryžiuok jį!“ Ir tie patys mokiniai, kaip ir kiti, kurie jį matė ir jo klausėsi, liks suglumę ir netekę žado. Išties dauguma liko nusivylusi Jėzaus pasirinktu būdu, kuriuo jis nusprendė prisistatyti kaip Izraelio Karalius ir Mesijas. Būtent čia ir mes susiduriame su šios dienos šventės iššūkiu. Kas mums yra Jėzus iš Nazareto? Koks mūsų Mesijo, Dievo suvokimas? Tai esminis klausimas, kurio negalime išvengti.

Teženklina mūsų gyvenimą ypač du šios Didžiosios savaitės jausmai: šlovinimas tų, kurie savuoju „Osana!“ pasitiko Jėzų, įžengiantį į Jeruzalę, ir dėkojimas, nes šiomis dienomis Viešpats Jėzus atnaujins didžiausią, kokią tik galima įsivaizduoti, dovaną: atiduos savo gyvenimą, savo kūną ir kraują, savo meilę. Bet į taip didingą dovaną turime tinkamai atsiliepti, tai yra savimi pačiais: savo laiku, malda, meilės bendryste su Kristumi, kuris dėl mūsų kenčia, miršta ir prisikelia. Senieji Bažnyčios tėvai įžvelgė tam tikrą simbolį geste tų, kurie sekė žengiantį į Jeruzalę Jėzų ir tiesė jam ant kelio savo drabužius. Jam po kojomis, – sakė Tėvai, – turime su pagarba ir dėkingumu kloti savo gyvenimą. Šv. Andriejus Kretietis († 740) savo homilijoje sako: „Taigi bėkime kartu su tuo, skubančiu į savo kančią, ir elkimės taip, kaip elgėsi jį pasitinkantys žmonės. Tik neklokime jam ant kelio alyvų šakelių, patiesalų, drabužių ar palmių šakų, bet parpulkime patys, kiek pajėgiame, patieskime jam po kojų nuolankią sielą, nepriekaištingą širdį ir gyvenimą, kad galėtume priimti ateinantį Žodį ir kad taip mumyse apsigyventų protu neaprėpiamas Dievas. Jis džiaugiasi, kad mums buvo romus, nes jis yra romus, nes jis iškilo aukščiau už saulėtekį, nusileido žemiau už mūsų menkumo gelmes, kad ateitų ir su mumis gyventų, kad, tapdamas į mus panašus, mus pakeltų ir parsivestų pas save <…>Jis niekad nesiliaus mylėjęs žmonių giminės, kol žmogaus prigimties nuo žemiausios žemės nepakels į garbę ir jos nesuvienys su savimi aukštybėse. Todėl ir mes jam neklokime drabužių, negyvų šakelių ar krūmokšnių vytelių, kurios nuskintos greit nuvysta ir neilgai tedžiugina akį. Mes verčiau pasipuošime jo malone, arba apsivilksime juo pačiu: Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi (Gal 3, 27). Pulkime jam po kojomis kaip tie ištiesti drabužiai. Kaip anksčiau raudonavome dėl nuodėmės, taip išganingojo Krikšto nuplauti tapome baltut baltutėliai it vilna, ir mirties Nugalėtojui aukokime ne palmių šakeles, bet pergalės dovanas.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2014-03.pdf