Jėzus įspėja, kad malda gali būti netinkama. Pavyzdžiui, jei daugžodžiaujant stengiamasi priversti Dievą ją išklausyti arba kai malda tėra vien tuščiai beriami žodžiai, neįtraukiama širdis. Tačiau fariziejaus maldai netinka šie priekaištai. Vis dėlto palyginimo pabaigoje nuskamba aiški ištarmė: įsitikinusio savo teisumu nenuteisino jo malda. Kodėl? Fariziejaus malda iš tikrųjų yra monologas su savimi, joje nuolat minimas įvardis aš. Melsdamasis jis neatsiplėšia nuo sukimosi apie save patį. Muitininkas žvelgia vien į Dievą. Jis tik ištaria: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“, taip pat mušasi atgailos ženklan į krūtinę. Šiuo gestu vaizdžiai parodomas tikrasis kaltininkas – širdis, iš kur kyla nuodėmė.

Biblijos žmogus žvelgia į gyvenimą Dievo požiūriu. Jis yra Kūrėjas, Tėvas ir Teisėjas, jam reikės duoti gyvenimo apyskaitą. Pirmajame skaitinyje girdėjome: „Kas nuoširdžiai tarnauja Dievui, bus išklausytas; <…>Nuolankiojo malda prasiskverbia pro debesis.“ Tikintysis maldoje dėkoja Dievui, jo atsiprašo ir klausia: ko Dievas laukia iš manęs? Tačiau šio pasaulio žmogus dažniau linkęs į viską žvelgti iš savo perspektyvos, nepaisydamas Dievo garbės. Jis pirmiausia klausia: ką man duos religinis gyvenimas, tikėjimas, malda. Tuomet į pirmą vietą lengvai išnyra aš.

Nors šv. Paulius savo dvasiniame testamente Timotiejui taip pat vartoja įvardį aš, kiekvienam aišku, kas yra apaštalo gyvenimo centras ir tikslas: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas.“ Paulius tai sako žvelgdamas į netrukus būsimą galutinį susivienijimą su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Viešpačiu. Apaštalas pabrėžtinai skelbia, kad nuteisinimas pasiekiamas ne žmogaus nuopelnais, bet Dievo malone.

Du žmonės atėjo į šventyklą. Pirmasis panašus į vyresnįjį brolį palyginime apie sūnų palaidūną. Jis lygina save su tais, kuriuos sutinka gyvenimo kelyje. Tai yra jo gyvenimo variklis ir pagrindas. Priima save tik todėl, kad laiko save geresniu už kitus. „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks kaip kiti žmonės.“ Nors mini Dievą, Dievas jam nėra būtinas. Pakanka lyginimosi su kitais. Kitais žodžiais tariant, Dievo reikia tik tam, kad pateisintų šią savo gyvenimo nuostatą. Toks Dievo suvokimas jam padeda ramiai vakare užmigti, nes kiti yra blogesni.

Kitas žmogus net nedrįsta pakelti akių. Jis nesižvalgo aplinkui ir nedrįsta lygintis su kitais. Pernelyg gerai žino, koks būtų to lyginimosi rezultatas. Jis bendradarbiauja su okupacine valdžia, išduoda savo tautą ir iš to pelnosi. Todėl panašiai kaip sūnus palaidūnas mato vienintelę išeitį – kreiptis į Dievą. Vienintelė viltis, kad Dievas bus gailestingas. Žmonių gailestingumo tikėtis beviltiška. Vis dėlto nueina namo nuteisintas jis, ne anas.

Ar šis Evangelijos nuosprendis yra teisingas? Nejaugi lygintis su kitais yra blogai? Lyginimasis su kitais išduoda mūsų nebrandumą. Kaip galime tikėtis, kad būsime priimti nematomo Dievo, jei neįstengiame užmegzti brandaus ryšio su tais, kuriuos matome ir su kuriais tiesiogiai bendraujame? Brandus ryšys yra galimas tik tada, kai žmogus patiki savo vertumu. Tikra draugystė ir meilė neįmanoma netikint, kad esi Dievo mylimas. Esi vertas meilės nepaisant jokių žmogiškųjų rangų, nuopelnų, pasiekimų. Be suvokimo ir pasitikėjimo, jog esi mylimas Dievo vaikas, neįmanomas susitikimas su kitu asmeniu kaip su lygiu. Tuomet visada bus vieni geresni, o kiti blogesni. Ne mums pavesta vertinti ir teisti kitus. Muitininkas pasitikėjo Dievu, todėl jam atsivėrė augimo galimybė ir jis galėjo eiti namo nuteisintas. Jėzus šį palyginimą taiko tiems, kurie manė esą teisūs. Iš tikrųjų jie tik patys save tokiais laikė. Fariziejus nėra blogas žmogus. Jis dirba, meldžiasi, pasninkauja, yra sąžiningas ir atiduoda dešimtinę. Velnias leidžia žmogui puoselėti daugybę dorybių, jei jam lieka viena pati didžiausia yda – puikybė. Piktasis gali nekankinti neskaisčiomis mintimis, pykčiu, tinginyste, jei širdyje puikuosimės savo tobulumu, manysime esą geresni už kitus. Žinoma, didžiausia klaida būtų, jei gyvenime elgtumės kaip muitininkas, o bažnyčioje kaip fariziejus.

Iš šventyklos muitininkas išėjo nuteisintas. Jis tapo nauju kūriniu, gavo atleidimą ir gali gyventi ramybėje su Dievu. Bažnyčioje taip pat stojame gyvojo Dievo akivaizdon. Nuteisinti būsime tuomet, kai, pasitikėdami Dievo malone, atvirai pažvelgsime į savo širdį. Yra daug būdų atlikti sąžinės peržvalgą. Dievo šviesoje apžvelgdami dienos įvykius bei susitikimus, turime dėkoti už malones ir atsiprašyti už suklydimus. Naudinga peržvelgti dešimt Dievo įsakymų ar apmąstyti septynias didžiąsias nuodėmes. Verta apsvarstyti santykį su Dievu, su artimu ir savimi pačiu. Turime ieškoti ir trokšti Dievo žodžio šviesos: apmąstyti atgailos psalmes ar Evangelijos palyginimus, bylojančius apie atleidimą, sekti evangelinių palaiminimų pavyzdžiu. Dievo žodis mus nušviečia, paguodžia, bet taip pat teisia (plg. Jn 12, 47–48). Todėl stokime Viešpaties akivaizdon pasitikėdami jo žodžiu: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-19.pdf