Jėzaus paklausyti atėjo minia neturtėlių. Kiekvienas krikščionis pašauktas sekti Kristų neturtu. Paprastai neturtą siejame su medžiaginių dalykų stoka, visuomenės paribiu, apleistumu. Esame linkę evangelinį neturto palaiminimą palikti pašvęstojo gyvenimo asmenims. Vis dėlto mūsų situacija yra panaši į neturtėlių, nors išoriškai atrodome netgi pasiturintys. Neretai pajuntame visišką bejėgiškumą, nežinome, kur kreiptis, ko imtis, susidūrę su artimųjų problemomis. Suvokę savo galimybių ribotumą paprastai nuleidžiame rankas: „Nejaugi penkių miežinės duonos kepaliukų ir dviejų žuvų pakaks tokiai daugybei?“ Poreikiai dažnai viršija mūsų išteklius. Tuomet išsigąstame suvokdami atotrūkį tarp savo ribotumo ir mums keliamų reikalavimų. Tačiau, užuot nuogąstavę, verčiau atneškime Jėzui tai, ką turime: penkis kepaliukus ir dvi žuvis. Tegu jis tai perkeičia. Neturtas yra savo netobulumo priėmimas, ribotumo pripažinimas, taip pat tikėjimas, kad Viešpats gali padauginti mūsų kuklius išteklius.

Prieš padaugindamas duoną Jėzus dėkoja. Tai taip pat svarbus neturto priėmimo žingsnis: dėkoti už tai, ką turi. Pirmiausia kreipti žvilgsnį į tą gėrį, kurį turi, užuot dejavus dėl to, ko trūksta, ar net pavydžiai lyginusis su kitais. Jėzus paėmė duoną ir padalijo. Gėris turi plėstis. Nebijokime dalytis su kitais ir dauginti gėrio. Čia svarbu ne kiekis, o gerumo gestas. Jėzus ragina surinkti nulikusius gabalėlius. Nepameskime ir neeikvokime duodamų dovanų. Esame atsakingi už patikėtą gėrį. Jėzus taip pat moko kuklumo. Pabaigoje pamatęs, kad žmonės nori jį paskelbti karaliumi, jis pasitraukė. Turime būti kuklūs, žinoti, kad didžiausi dalykai vyksta ne prožektorių šviesoje priešais televizijos kameras, bet tyloje ir slaptoje. Neturtėlio nuostata – stokis prieš Dievą toks, koks esi. Šis tikrovės paveikslas skiriasi nuo to, koks norėčiau būti ar ką norėčiau turėti. Neturtėlis dėkoja už tai, ką turi, moka dalytis su kitais, rūpestingai saugoja jam patikėtą gėrį, kad niekas nepražūtų. Jis taip pat yra kuklus, nes tikram gėriui nereikia reklamos.

Per liturginius metus ne kartą girdėjome apie duonos ir žuvies padauginimą. Mato ir Morkaus evangelijose yra po du pasakojimus apie stebuklingą duonos padauginimą, Luko ir Jono evangelijose po vieną. Šie pasakojimai byloja apie nuolatinę mums reikalingiausią Dievo dovaną. Jono evangelijos šeštasis skyrius yra toks svarbus, kad jam apmąstyti skirti penki sekmadieniai. Pasakojimas apie duonos padauginimą yra tik įžanga į aiškinimą apie Gyvybės duoną. Jėzus apsireiškia kaip Gyvoji duona savo asmeniu ir žodžiu. Savo aiškinimu jis bando įveikti minios nesupratingumą. Šios Jėzaus kalbos kulminacija yra slėpiningo pamaitinimo savo Kūnu ir Krauju pažadas. Jono pasakojime verta atkreipti dėmesį į tris elementus, leidžiančius giliau suvokti Eucharistiją: tai padauginimo laikas, nuoroda į 23 psalmę ir likučių surinkimas. Kadangi duona padauginama Velykų metu, numanomas velykinis šio valgio pobūdis. Tai laikas, kai žydai šventine vakariene minėjo išvadavimą iš Egipto vergovės. Tai naujojo ir tikrojo Velykų avinėlio auka. Paskutinė vakarienė buvo naujosios Dievo tautos pirmoji vakarienė. 23 psalmė labai turtinga įvaizdžių.

Šiandienos Evangelijoje Jėzus mato žmonių poreikius. Jis atkuria jų jėgas pamaitindamas. Jėzus vykdo pranašišką veiksmą, įgyvendina tą pokylį su Viešpačiu, apie kurį giedama 23 psalmėje. Jėzus leidžia savo mokiniams pajusti situacijos ypatingumą. Jie jaučiasi bejėgiai susidūrę su didžiulėmis miniomis. Ši be išeities atrodanti padėtis turėjo raginti mokinius tikėjimu kreiptis į Jėzų. Tai nuolatinė Jėzaus pedagogika. Pats Jėzus žinojo, ką darys, tačiau mokiniai nežinojo. Išbandomas jų tikėjimas. Apaštalas Pilypas įvertina situaciją konkrečiais skaičiais: aštuonių mėnesių darbo užmokesčio nepakaktų norint nupirkti tokiai miniai duonos. Tačiau tokios krūvos pinigų nei Pilypas, nei kiti apaštalai niekuomet nebuvo turėję. Situacijos kontrastą dar padidina žinia apie vaiką, turintį penkis kepaliukus ir dvi žuvis. Jėzus imasi iniciatyvos ir susodina netvarkingą minią. Taip nuramina žmones. Jis nedaro stebuklingų veiksmų, tiesiog ima tuos kepalėlius bei žuvis ir duoda išdalyti visiems. Jam penki kepalėliai ar penki tūkstančiai yra tolygiai menkas dydis. Jis nepaniekina, kaip Andriejus, šio menko kiekio. Išgirdę žodžius: „paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė“ prisimename Eucharistiją, kur šie žodžiais įgyja naują prasmę. Evangelistas pabrėžia, kad Jėzus anuomet ir šiandien veikia tuo pačiu būdu. Evangelistas Jonas atkreipia dėmesį į likučių surinkimą. Pagal žydų paprotį Jėzus liepia surinkti likusius gabalėlius. Šie likučiai yra Dievo veiksmingumo ir kūrybos pertekliaus ženklas. Kai izraelitai rinkdavo dykumoje maną, jiems buvo liepiama nerinkti daugiau nei reikia tai dienai. Mozė mokė nekaupti manos likučių, o Jėzus, priešingai, ragino mokinius surinkti likučius. Surinktų likučių buvę dvylika pintinių. Viešpats paveda mokiniams rūpintis tais, kurie nedalyvavo padauginimo įvykyje ir taip pat nori valgyti. Eucharistija yra Viešpaties kūnas, ji turi būti ne išmetama, bet išsaugojama, kad ir tie, kurie nedalyvavo pokylyje, galėtų ją priimti. Tai biblinis pagrindas, paaiškinantis, kodėl mūsų bažnyčiose tabernakulyje saugoma Eucharistija.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-12.pdf