Jėzus aiškiai suvokia savo atėjimo pasekmes. Jis atėjo „įžiebti žemėje ugnies“ (Lk 12, 49). Ugnis – tai žmonių užsidegimas Dievo meile ir aukos ryžtu, nes Dievo meilė tapo regima Jėzaus asmenyje: „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Jėzus yra pasirengęs liudyti pasauliui dieviškąjį gailestingumą savo kryžiaus aukoje. Tai bus jo kraujo krikštas. Jis jau mato savo pažado išsipildymą gimstančiai Bažnyčiai: Guodėja, tiesos Dvasia, nužengs ant apaštalų tarsi ugnies liežuviai (plg. Apd 2, 3). Jis žino, kad ši ugnis dega ir degs per amžius, kad būtų silpnųjų drąsa, Bažnyčios kelrodė, tikroji žmonių išmintis. Su šia drąsa, kuri gimdo tikėjimo tvirtumą, Kristaus sekėjas nuo apaštalų laikų iki šiandien tampa jo liudininku ir Gerosios Naujienos skelbėju.

Tačiau būtent šis Dievo Žodžio įsikūnijimo liudijimas bus krikščionių persekiojimo priežastis. Jo mokiniai dažnai bus kaip avinėliai tarp vilkų (plg. Lk 10, 3). Ir kaip kalba mums istorija, šie vilkai kartais būna mūsų pačių artimieji: „Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“ (Lk 12, 52–53). Taip nutiko ir Jėzui, kurį Judas išdavė (plg. Lk 22, 47–48). Štai kodėl romusis ir nuolankiaširdis Jėzus (plg. Mt 11, 29) perspėja mus, jog jis atėjo nešti „ne ramybės, o nesantarvės“ (Lk 12, 51). Gali atrodyti keista, kad šiuos žodžius ištarė tas pats asmuo, kurio gimimą sveikino angelai giedodami: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Taip pat jis savo gyvenime skelbė: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9), o suimtas paliepė Petrui: „Kišk kalaviją atgal!“ (Mt 26, 52).

Kaip galima paaiškinti šį prieštaravimą? Iš tikro gana paprastai. Reikia išsiaiškinti, kokią ramybę ir vienybę Jėzus atėjo nešti ir kokią pašalinti. Pirmiausia Jėzus nesidžiaugia tokiu krikščionių bendruomenės skilimu, apie kurį praneša Paulius Laiške korintiečiams (plg. 1 Kor 1, 10–13): jis rodo asmeninę puikybę, egoizmą, pyktį. Tas pats apaštalas įspėja ir Romos krikščionis: „Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus“ (Rom 16, 17). Taip pat Jėzaus mokymu nepateisinami jokie religiniai karai, deportacijos ar prievartiniai atvertinėjimai (plg. Lk 9, 51–56). Jėzus atėjo nešti taikos ir vienybės, vedančių į gėrį ir amžinąjį gyvenimą, ir pašalinti apgaulingos taikos ir vienybės, kurios tik užliūliuoja sąžinę ir veda į pražūtį. Tai nereiškia, kad Jėzus tyčia atėjo tam, kad atneštų nesantarvę. Tiesiog iš jo atėjimo neišvengiamai kils skilimas ir nesantaika, nes jis duoda žmonėms pasirinkimo galimybę. Tenka apsispręsti, taigi jis žino, kad žmogiška laisvė reaguos skirtingai ir įvairiai. Jo žodis ir jo paties asmuo iškels aikštėn tai, kas yra labiausiai paslėpta žmogiškos širdies gelmėje. Senelis Simeonas tai išpranašavo imdamas į rankas kūdikį Jėzų, kai Marija atnešė jį paaukoti į šventyklą: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 35). Deja, šio prieštaravimo pirmoji auka bus jis pats, sumuštas ir nukryžiuotas. Po jo žmogus, tiesiogiai įtrauktas į jo dramą, yra Marija, jo motina, kuriai Simeonas tada taip pat pasakė: „Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“ (Lk 2, 35).

Jėzus sako, kad šis skilimas gali paliesti ir šeimą, pačius artimiausius žmones. Deja, žinome, kaip kartais tai yra tikra ir skausminga: dėl Kristaus susikerta mūsų nuomonės net su artimais ir mylimais žmonėmis. Žmogus, kuris atrado Viešpatį ir nori jį sekti, pakliūva dažnai į sudėtingą pasirinkimo situaciją: arba pritarti namiškiams ir palikti Dievą bei krikščionybės praktikavimą, arba pasilikti ištikimam Dievui ir gyventi priešpriešoje su saviškiais, kurie priekaištaus už kiekvieną praleistą minutę atliekant gailestingumo darbus ir meldžiantis. Tačiau ginčas taip pat pasiekia ir paties žmogaus gelmę, ir pasireiškia kaip kova tarp kūno ir dvasios, tarp egoizmo ir sąžinės. Skilimas ir konfliktas prasideda mūsų viduje. Apaštalas Paulius tai nuostabiai nusako Laiške galatams: „Mat kūno geismai yra priešingi Dvasiai, o Dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte“ (Gal 5, 17). Žmogus dažniausiai yra prisirišęs prie savo nepastovios ir įsivaizduojamos ramybės, todėl šis ateinančio nešti nesantaikos Jėzaus paveikslas žmogų erzina ir verčia laikyti Jėzų savos ramybės priešu. Tačiau reikėtų ieškoti galimybės peržengti šį klaidingą įspūdį ir suprasti, jog tai grynesnė ir tikresnė Jėzaus meilė negu banalios, klaidingai ugdančios sąžinę kalbos apie Dievo meilę ir gailestingumą.

Todėl ir Bažnyčia neatšauks ir neslopins Jėzaus mokymo liepsnos vien dėl išorinės, tariamos ramybės. Juk Jėzus daro aiškią perskyrą tarp dviejų ramybių. Jis sako apaštalams: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). Sunaikinęs savo mirtimi netikrą ramybę ir žmonių solidarumą nuodėmėje, jis atnešė naują ramybę ir vienybę – Šventosios Dvasios vaisius. Būtent šią ramybę Jėzus suteikė apaštalams Velykų dieną, kai durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, jis atėjo ir, atsistojęs tarp jų viduryje, tarė: „Ramybė jums!“ (Jn 20, 19).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-07.pdf