Kristaus Žengimo į dangų iškilmė (Šeštinės) tradiciškai švenčiama Velykų laiko šeštos savaitės ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Velykų (Lietuvoje ji keliama į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau joje dalyvauti.) Ką Biblijoje ir liturgijoje norima perteikti pasakymu, kad Jėzus „įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“ (žr. Nikėjos–Konstantinopolio simbolį)?

Beveik visose tautose dangus suprantamas kaip dievybės gyvenamoji vieta. Taip pat ir Šventajam Raštui būdinga ši erdvinė kalbėsena: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Atėjus Apšvietos epochai, ši „dangaus“ religinė reikšmė pateko į krizę. Šiuolaikiniam žmogui dangus yra erdvė, kurioje juda mūsų planeta ir visa Saulės sistema, bet nieko daugiau. Vienas sovietų astronautas, sugrįžęs iš kosminio skrydžio, pareiškė: „Skraidžiau ilgai kosmose, bet niekur nesutikau Dievo.“ Tad yra svarbu paaiškinti, ką suvokiame mes, krikščionys, kai sakome: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, arba kai sakome, jog kažkas „nuėjo į dangų“. Biblija prisitaiko tokiais atvejais prie žmonių kasdienės kalbos (beje, tai darome ir šiandien, mokslo amžiuje, kai sakome, jog saulė „kyla“ arba „leidžiasi“), tačiau ji gerai žino ir moko, kad Dievas yra danguje, žemėje ir kiekvienoje vietoje. Vadinasi, dangus religine prasme yra ne vieta, bet būsena. Kalbant apie Dievą, taip pat dangų ar rojų, beprasmiška sakyti: viršuje ar apačioje, aukštai ar apačioje. Mums trūksta žodžių tai nusakyti. Pavyzdžiui, pabandykime nuo gimimo aklam žmogui pasakyti, kas yra spalvos: žalia, mėlyna, geltona ir t. t. Neįmanoma apibūdinti ir suprasti, nes spalvos suvokiamos tik akimis. Taip nutinka ir mums, kai kalbame apie amžinąjį gyvenimą, kuris yra anapus laiko ir erdvės.

O ką reiškia Jėzus „sėdi Dievo Tėvo dešinėje“? Kadangi žmonėms pasodinti ką nors savo dešinėje reiškia parodyti jam didžiausią pagarbos ženklą, šio papročio idėja perkelta į dvasinius dalykus, ir norėdami kuo labiau išryškinti tą garbę, kurią gavo Jėzus Kristus ir kuri jį iškelia kaip žmogų virš visų kūrinių, Bažnyčios tikėjimo išpažinime sakome, kad jis sėdi savo Tėvo dešinėje. Taip pat ir žodis „sėdėti“ čia atspindi ne kūno padėtį, bet išreiškia tvirtą ir pastovų turėjimą karališkosios galios ir begalinės garbės, kurią Jėzus Kristus gavo iš savo Tėvo. Nes, kaip sako apaštalas, Dievas Tėvas „prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje, aukščiau už visas kunigaikštystes, valdžias, galybes, viešpatystes ir už kiekvieną vardą, tariamą ne tik šiame pasaulyje, bet ir būsimajame, ir visa jam palenkė po kojų“ (Ef 1, 20–22).

Šio sekmadienio liturginė šventė taip pat primena, kad į dangų pakeltame Kristuje žmogus įžengė į naują ir neregėtą Dievo artybę, dabar amžiams atranda vietos Dieve. Nes, kaip matėme, žodžiu „dangus“ žymima ne vieta už žvaigždžių, bet kai kas iškiliau – pats Kristus, dieviškasis Asmuo, visiškai ir visiems laikams prisiimantis žmogystę, tas, kuriame amžiams suvienyti Dievas ir žmogus. Ir prie dangaus priartėjame arba į dangų įžengiame tiek, kiek priartėjame prie Jėzaus ir su juo susivienijame. Dėl šios priežasties šiandienė Žengimo į dangų iškilmė kviečia mus į glaudžią bendrystę su mirusiu ir prisikėlusiu Jėzumi, neregimai esančiu kiekvieno iš mūsų gyvenime. Turėdami tai prieš akis, suprantame, kodėl evangelistas Lukas sako, kad, Jėzui įžengus į dangų, mokiniai grįžo į Jeruzalę „džiaugsmo kupini“ (Lk 24, 52). Jie džiaugiasi, kad tai, kas įvyko, buvo ne atsiskyrimas: jie dabar tapo tikri, jog nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus yra gyvas ir kad jame amžiams atsivėrė vartai į amžinąjį gyvenimą. Kitaip tariant, įžengimu prasideda ne Kristaus laikinas pasišalinimas iš pasaulio, bet nauja, galutinė ir nepanaikinama jo buvimo forma, jo dalyvavimo karališkojoje Dievo galybėje galia. Jiems, mokiniams, padrąsintiems Šventosios Dvasios galios, teks užduotis leisti pajusti jo buvimą liudijant ir skelbiant. Viešpaties Žengimo į dangų iškilmė turėtų ir mus pripildyti giedrumo bei entuziazmo kaip apaštalus, kurie „džiaugsmo kupini“ grįžo nuo Alyvų kalno. Lygiai kaip jie, mes irgi, atsiliepdami į „dviejų vyrų baltais drabužiais” (Apd 1, 10) kvietimą, turėtume ne stoviniuoti žiūrėdami į dangų, bet, vadovaujami Šventosios Dvasios, visur skelbti išganingą žinią apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą. Mus lydi ir guodžia jo paties žodžiai, kuriais užbaigiama Evangelija pagal Matą: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19).

Istorinis Kristaus prisikėlimo ir įžengimo į dangų pobūdis padeda mums suvokti ir suprasti transcendentinį ir eschatologinį Katalikų Bažnyčios būvį: ji gimė ir gyvena ne tam, kad užimtų „pranykusio“ Viešpaties vietą; priešingai, ji egzistuoja ir vykdo savo misiją, kad perteiktų Jėzaus, besidarbuojančio kartu su savo Dvasia, neregimą buvimą. Kitaip tariant, Bažnyčia visų pirmiausia gyvena ir darbuojasi ne dėl dabar „nesančio“ Jėzaus sugrįžimo, bet kad skelbtų jo šlovingąjį buvimą istoriniu ir egzistenciniu matmeniu. Nuo Jėzaus įžengimo į dangų dienos kiekviena katalikų bendruomenė, keliaudama žemėje, artėja prie mesijinių pažadų, teikiamų Dievo žodžio ir maitinamų savo Viešpaties kūno ir kraujo, išsipildymo. Būtent toks yra būvis Bažnyčios, kuri, pasak Vatikano II Susirinkimo, „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama, tęsia maldininkės kelionę, skelbdama Viešpaties kryžių ir mirtį, iki jis ateis“ (Lumen gentium, 8).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-04.pdf