Šio sekmadienio Evangelija kalba apie du skirtingus, tačiau tarpusavyje glaudžiai susijusius dalykus. Tai tikėjimas ir nuolankumas. Pažvelkime į Kristaus žodžius iš arčiau. Progą jam kalbėti apie tikėjimą davė apaštalų prašymas: Viešpatie, „sustiprink mūsų tikėjimą”. Iš apaštalų prašymo matome, kad jie jau supranta tikėjimo vertę. Ne kartą apaštalai girdėjo Viešpatį tariant: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave” (plg. Mk 5, 34). Jie suprato, kad tikėjimas – tai Dievo dovana. Todėl mokiniai prašo: „Sustiprink mūsų tikėjimą”.

Viešpats atsako palyginimu, akivaizdžiai parodančiu tikėjimo galią: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje’ – tai jis paklausytų jūsų”. Šiuo, rodos, nesuprantamu palyginimu Jėzus pabrėžia tikėjimo galią. Mes tik galime spėlioti, kad Jėzus šiuo metu jau matė apaštalų daromus stebuklus, aprašytus Apaštalų darbų knygoje: „Per apaštalų rankas darėsi žmonėse daug stebuklų <…>. Žmonės net į gatves nešdavo ligonius ir ten guldydavo ant neštuvų bei lovų <…>. Taip pat iš aplinkinių miestelių daug žmonių keliaudavo į Jeruzalę, gabendami sergančius ir netyrųjų dvasių varginamus, ir visi jie būdavo pagydomi” (Apd 5, 12–16). Visus šiuos ir kitus stebuklus apaštalai galėjo padaryti dėka savo tikėjimo, kuris juos lydėjo klojant pamatus Kristaus Bažnyčiai.

Bet Kristus numato ir pavojus, kylančius iš Dievo teikiamos tikėjimo dovanos. Pirmiausia, tai puikybės pagundos, kurios aplanko kiekvieną žmogų jo pasisekimo valandomis. Todėl žmogus privalo neužmiršti, kas jis yra, kokia jo vieta šiame pasaulyje: „Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta? <…> Atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti’”. Šis Jėzaus palyginimas yra gera proga prisiminti svarbų katalikiškosios teologijos mokymą apie tai, kad išganymo malonės nesąlygoja nei mūsų nuopelnai, nei mūsų maldos. Ką mes padarome gero ar naudingo – tai nėra mūsų išganymo priežastis. Savo mylimajam mokiniui Timotiejui šv. Paulius rašo: „Viešpats mus išgelbėjo bei pašaukė į šventųjų pašaukimą, ne atsižvelgdamas į mūsų darbus, bet savo laisvu nutarimu bei malone, kuri dovanota mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus” (2 Tim 1, 9).

Šv. Augustinas kovodamas su klaidatikiais pabrėžė, kad žmogus savo jėgomis pasiekti amžinosios laimės negali. Aiškindamas psalmes jis retoriškai klausia: „Kodėl sakome malonė?” Ir pats į tą klausimą atsako: „Todėl, kad veltui duodama, todėl, kad savo nuopelnais jos laimėti negalime. Malonė nebūtų malonė, jeigu būtų laimima nuopelnais. Ne nuopelnai pelno malonę, bet malonė kuria nuopelnus”. Kitur jis sako: „Dieve, vainikuodamas mūsų nuopelnus, tu vainikuoji savo malonę”. Šiandien ir katalikai, ir protestantai, ir stačiatikiai išpažįsta: išganymas yra Dievo dovana.

Fariziejai ir Rašto žinovai puikavosi, kad jie savo doru gyvenimu laimi ypatingą Dievo palankumą. Pats Jėzus duoda fariziejiško mąstymo pavyzdį: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš viso, ką įsigyju”. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę maldaudamas: „Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!” Kristus pagyrė ne fariziejų, bet muitininką. Kuo neįtiko Viešpačiui fariziejus? Jis puikavosi savo darbais. Fariziejus nesuprato, ką reiškia: esame nenaudingi tarnai. Tuo tarpu muitininkas neturėjo ko Dievui parodyti, jo rankos buvo tuščios, ir jis buvo nuteisintas.

Bet nejaugi Dievo malonės negalima išmelsti? Nejaugi rankos turi būti tuščios, kad gautum Dievo malonę. Juk pats Kristus ragina melstis: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta” (Mt 7, 7). Augustinas ir čia duoda atsakymą: „Pagalvokite, kaip klysta tie, kurie mano, kad malda plaukia iš mūsų pačių, o nėra dovana, kad mes prašytume, ieškotume, belstume!” Šv. Paulius savo korintiečiams rašo: „Nei vienas negali ištarti: ‘Jėzus yra Viešpats’, jei Šventoji Dvasia nepaskatina” (1 Kor 12, 3). Jeigu neįtikino Pauliaus žodžiai, prisiminkime Viešpaties žodžius: „Niekas negali ateiti pas mane, jeigu mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jn 6, 44).

Betgi, gerasis Viešpatie, nejaugi mes ir liksime nenaudingi tarnai? Juk tu sakei: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs”. Kaip man tau įtikti, Viešpatie, kad nebūčiau tik nenaudingas tarnas? Jau žinau, ką darysiu: priglusiu kaip šakelė prie kamieno ir jau Tavęs nebepaleisiu. Argi tu nesakei: „Aš vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš pasilieku jame”. Dėl savo žodžio neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0417/417hom1.html