Kodėl Mesijas privalo kentėti ant kryžiaus? Kartais tikintiesiems kyla noras rasti tokią evangeliją, kurioje nebūtų kalbama apie kryžių. Kodėl Jėzus turi kentėti? Kodėl kenčiame mes? Atsakymą duoda pats Išganytojas. Jis apaštalą Petrą, norintį atkalbėti Jį nuo kančios, griežtai subara: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 33).

Kartais žmogaus širdį valdo savanaudiškumas, aistringumas ir išdidus „aš“. Egoizmas daro begalinę žalą žmogaus širdžiai, kuri Viešpaties sukurta mylėti. Baimė būti neįvertintam žmogų padaro bailų, silpnadvasį ir prislėgtą. Dažnai žmogus tampa pavydo, niūrios nuotaikos ir pagiežos kalinys, kadangi kiti jo nesuprato ar neįvertino. Priešingai tam chaosui, kuris dilgina žmogaus širdį, Kristus kviečia išsižadėti savęs. Apaštalas Paulius sako: „Žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 4–5).

Daug kas nori, kad Kristus vadovautų tokiai humaniškumo religijai, iš kurios būtų pašalinta aukos dvasia. Tokia krikščionybė pavirstų tuščio, netikro Kristaus kryžiaus religija, gerovės ir prisitaikėliškumo religija. Kartais nūdienos krikščionims kyla pagunda užgrimuoti Išganytojo kančios žaizdas, padaryti Išganytoją tik laimingai besišypsantį, kažkur palikusį savo kryžių. Tačiau be penkių kančios ženklų Išganytojas būtų netikras. Kai kurie žmonės bijo, nenori ir nesupranta, jog savo gyvenimą reikia patikėti Kristui ir gyventi tikėjimo bei darbų jungties gyvenimu. Kaip sako apaštalas Jokūbas: „Tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok 2, 17).

Krikščionis privalo visiškai pasitikėti Kristumi. Jeigu mes nepasitikime Kristumi ir bijome Jo kryžiaus, mums iškyla pavojus patikėti savo gyvenimą tiems, kurie viską pieš rožinėmis spalvomis, žadės kalnus gėrybių ir jūrą linksmybių. Tačiau jie mūsų neišmokys svarbiausio dalyko – tikėjimo ir darbų būtiniausios jungties kančioje. Labai dažnai tėvai sako: „Mano vaikai neturi iškentėti to, ką mes jaunystėje kentėjome.“ Tačiau Mesijas moko visiškai priešingai: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Teisus buvo anuomet Jeruzalės šventykloje Jėzaus ilgus metus laukęs senelis Simeonas sakydamas: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34).

Prancūzų rašytojas, poetas ir diplomatas Paulis Claudelis rašė, jog „Dievo Sūnus atėjo ne sunaikinti kančios, bet kentėti kartu su mumis. Atėjo ne sunaikinti kryžiaus, bet iškelti jį aukščiau.“ Sekdami Kristų mes turime savo naštą, vadinamą kryžiumi. Mums reikia būti ištvermingiems, nes šis kryžius lengvėja tik sekant Jėzumi ir sunkėja, jeigu nevykdome Dievo valios. Sekti Kristumi reiškia nugalint savo savimeilę ir egoizmą atsižadėti savęs. Kryžius lengvėja, jeigu jį laikome ne našta, bet svarbiausiu gyvenimo ramsčiu. Žmogus jaučia savo kūno, temperamento, nuotaikų kryželius; savo charakterio, savo įpročių, savo aistrų, nuodėmių kryželius. Mes nešame savo jautrumo kryžių, kuris kankina tikrais arba įsivaizduojamais išbandymais; kryžių, kurį uždeda mūsų silpnybės ir mūsų valios stoka; nuovargio, monotoniškumo ir mūsų kasdieninių nepasisekimų darbe kryžių; nešame kryžių, kylantį iš dalykų, kurių mes kartais visai negalime kontroliuoti – ligų, finansinių sunkumų, katastrofų ir tautos nelaimių. Kai kurie tų kryžių krikščioniui kyla iš jo paties prigimties, jis juos gauna gimdamas. Susitikę su šiais kryžiais, turėtume ne aimanuoti, bet ryžtingai ištarti: „Teesie, Viešpatie, ne mano, bet tavo valia.“ Tam reikia didelės, tiesiog herojiškos kantrybės. Pakanka tik prisiminti, kaip vieno žmogaus asmeniniai kryželiai gali pasidaryti išbandymu ir nelengvu kryžiumi kitiems.

Latvių rašytoja Zenta Mauriņa Raudive sakė: „Kaip per fizinę kančią mes išmokstame pažinti savo kūną, taip per dvasines kančias išmokstame pažinti savo ir kitų sielą.“

Mieli tikintieji, nebijokime kančios ir nemalonumų, jeigu tik jie veda į gera padėdami mums pasikeisti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-08.pdf