Šio Devintinių sekmadienio skaitiniai kviečia išgyventi Eucharistiją kaip Naująją Sandorą. Šventajame Rašte sandora visuomet reiškia abipusį įsipareigojimą. Ji visuomet išreiškiama kokiu nors ženklu. Dievo sandora su Nojumi parodoma vaivorykšte. Apipjaustymas ženklino Viešpaties sandorą su Abraomu. Išėjimo knygos skaitinyje pasakojama, kaip izraelitai priimdami Dievo įsakymų sandorą buvo apšlakstyti atnašaujamo gyvulio krauju. Dievo tauta klausėsi Dievo žodžio, jį priėmė, galiausiai tai užantspauduojama aukos krauju, kuris sutaikina, pašventina ir suvienija per sandorą. Sandora nėra vien trapus tarpusavio susitarimas, tai tarpusavio ištikimybės pažadas, paženklintas gyvybės simboliu – krauju. Mozė padalija kraują į dvi dalis: viena išliejama ant altoriaus, kuris reiškia Dievą, o likusiu krauju apšlakstomi žmonės. Apšlakstytieji nelieka vien stebėtojai. Pačiu veiksmu jie įtraukiami į sandorą.

Senojo Testamento skaitinys pranašiškai kalba apie Naujosios Sandoros kraują. Laiško žydams skaitinyje parodomas senosios Sandoros ribotumas ir kviečiama į aukštesnę bei tobulesnę Sandorą. Naujoji Sandora suteikia ne vien paviršinį, apeiginį apvalymą, bet ir laiduoja giluminį perkeitimą, kviečia galutinai vienytis su Viešpačiu. Mes esame dalyviai tos aukos, kurią Jėzus aukoja Tėvui ant kryžiaus. Priimdami Komuniją patvirtiname sandorą su Dievu. Tai daugiau negu vien pritarimui ištarti žodžiai. Švenčiausiojo Sakramento įsteigimo dieną, Didįjį ketvirtadienį, Velykų slėpinį išgyvename kaip perėjimo vyksmą, vedantį per Kryžių į Prisikėlimą. Kitais liturginiais metais Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės skaitiniai atskleidžia Švenčiausiąjį Sakramentą kaip gyvybės duoną, taip pat kaip tikinčiųjų sambūrį Kristaus Kūne. Šiemet Devintinių skaitiniai kviečia mus suvokti Eucharistiją kaip Naująją Sandorą. Įsiklausykime į kunigo tariamus konsekracijos žodžius: „Tai yra taurė naujosios ir amžinosios Sandoros, mano Kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti.“

Sandoros iniciatorius yra Dievas. Dievo tauta ir kiekvienas jos narys išgyvena sandorą kaip asmeninį įsipareigojimą. Šventajame Rašte Dievo sandora su išrinktąja tauta dažnai vaizduojama santuokos įvaizdžiu. Santuokos įvaizdis padeda mums suvokti sandorą kaip asmenų tarpusavio dovaną. Popiežius Jonas Paulius II katechezių cikle komentuodamas pirmuosius Pradžios knygos skyrius išplėtojo „kūno teologiją“ – mokymą apie žmogaus, sukurto kaip vyras ar moteris, gebėjimą laisvai dovanoti save. Popiežius aiškino, kad Dievas suteikė žmogui kūno kalbą, kuri yra gilesnė negu žodžių kalba. Kūno teologija byloja ne tik apie žmogiškosios santuokos prasmę, bet ir leidžia giliau suvokti Dievo dovanojamą sandoros ryšį.

Šiandien Bažnyčioje daugelis pasigenda pagarbos Švenčiausiajam Sakramentui. Kai kas prisimena senus laikus, kai Komunijos buvo įprasta eiti labai retai. Kiti linkę kaltinti Vatikano II Susirinkimo nulemtus liturginius pakeitimus. Tačiau mūsų elgsena nemažai priklauso ir nuo gyvenamojo meto visuomenės ir jos įtakos. Šiandienos gyvenimo tempas yra didžiulis. Esame pratę tuoj pat laukti darbo rezultatų, tapome nekantrūs. Juokaujame apie mažiausią „sekundės dalį“: prieš akis pasirodžius žaliam šviesoforo signalui užnugaryje jau pypsi nekantrus vairuotojas. Mūsų nekantrumas reiškiasi taip pat ir Mišiose. Ugdydami savyje pagarbą ir kantrybę šiandien galime atkreipti dėmesį ypač į tris Mišių momentus. Pačiu Komunijos priėmimo metu turime ypač pagarbiai priimti Jėzų. Jeigu eilėje prieš mus kas nors nusprendžia atsiklaupti, tai sutrikdo ir užima „sekundės dalį“ daugiau laiko. Užuot susierzinus, verčiau pozityviai pažvelgti į tų žmonių intenciją, įvertinti tai, kad jie nori priimti Komuniją su kuo didesne pagarba. Bažnyčia teisėtai leidžia įvairiais būdais priimti Komuniją, tačiau bendras principas išlieka pagarba.

Antrasis momentas ugdant kantrybę ir pagarbą yra Mišių kanonas, pati Eucharistijos malda. Šis momentas yra tarsi buvimas kryžiaus papėdėje su Marija ir mylimuoju mokiniu. Jėzus nori suvienyti savo kančią su kiekvienu iš mūsų. Kai kurie žmonės negali klūpoti dėl fizinių priežasčių. Atkreipkime dėmesį, kaip visi pakylame ir atsistojame, kai baigiasi konsekracijos malda. Klūpojimas yra atgailos ir nuolankumo gestas. Jis išreiškia dėkingumą, atvirumą priimti Dievo dovanas. Apaštalas Paulius kalba apie gilų dėkingumą ir dvasinį imlumą: „Klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3, 14–15).

Trečiasis momentas yra susikaupimas po Komunijos. Paprastai būna tylos momentas, kai kunigas nuneša likusias ostijas į tabernakulį, visi priėmusieji Komuniją gali mąstyti: mūsų kūnai tapo tabernakuliais. Čia kūno laikysena galime taip pat išreikšti savo pagarbą. Gal kai kuriems gera sėdėti ar būti užsimerkus, o kiti nori klūpoti. Tačiau visiems tenka sutelkti dėmesį į Jėzų. Tam tikrų mandagumo bei pagarbos reikalavimų turėtume laikytis ne tik bažnyčioje, bet ir įprastiniuose žmonių sambūriuose (pavyzdžiui, išjungti mobilųjį telefoną).

Pasaulyje mums tenka patirti nuolatinių minčių blaškymų, tačiau ateidami į Mišias mes įžengiame į kitą erdvę, nes vykdome pačią svarbiausią pareigą – garbinti savo Kūrėją Dievą. Nors mums dabar sunku įsivaizduoti, pats didžiausias džiaugsmas amžinybėje bus be paliovos garbinti Dievą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-10.pdf