Tikram meno kūriniui būtina jam skirta erdvė. Ką pagalvotų paveikslo autorius, išgirdęs, kaip dailės salone klientas renkasi jo kūrinį, taikydamas pagal apmušalų spalvą ir baldų formą? Panašiai ir šiandienos Evangelijoje – Jėzus tapo naują ir gražų paveikslą, kuriame vaizduoja savo sekėjus. Jis pateikia keturis palaiminimus, ženklinančius šventą ir laimingą gyvenimą, patvirtindamas tai pažadu: „Jūsų laukia gausus atlygis danguje.” Šis laimingo gyvenimo paveikslas labai skiriasi nuo tų paveikslų, kuriuos kuria televizija, spalvoti žurnalai, orientuodami daugelio žmonių svajones, gyvenseną, įpročius. Jis netelpa į mūsų kasdienės galvosenos patalpą. Ar įmanoma gyventi pagal Jėzaus vaizduojamus palaiminimus? Taip, jeigu pats Viešpats išplės mūsų širdį ir pritaikys mūsų vidinę erdvę savo naujam ir nuostabiam paveikslui. Jėzus skelbia ne vieną žinią, bet dvi, jis duoda rinktis: arba – arba. Išganymo žinia yra drauge džiugi ir grėsminga. Žinia dvejopa – skirta dviejų tipų žmonijai. Jėzus pateikia konkrečius reikalavimus, pagal kuriuos kiekvienas žodžio klausytojas turi pasirinkti „partiją”. Savo mokiniams jis byloja trikdančius ir paradoksaliai skambančius dalykus. Pasak jo, vienintelis tikrasis turtas yra Dievo karalystė. Tai galioja tiek medžiagine, tiek dvasine prasme. Jėzus sako: esate alkani, ir tai yra gerai, nes vien Dievas gali jus pasotinti. Kenčiate ir verkiate, bet tai nėra blogai: turėkite drąsos priimti gyvenimo nepriteklius, kančią ir vargą. Šios visos gyvenimo patirtys praeina. Jos pavirs priešingybe, kai Dievas priims savuosius į savo Karalystę.

Yra ir kitokio tipo žmonių, į kuriuos Jėzus prabyla grėsmingais įspėjimais. Jis skelbia, kad jų laukia nelaimė. Tai turtuoliai, nepripažįstantys to, kad iš tikrųjų yra vargšai, manantys, kad jų turimas turtas ir yra tikrasis lobis. Šie žmonės nesuvokia, ko iš tikrųjų trokšta širdis, neturi ko daugiau laukti, nes jau šiame gyvenime norėjo viską turėti ir viską turėjo. Jie jau atsiėmė savo paguodą. Yra ir tokių, kurie bet kokia kaina nori išlikti linksmi ir visada būti sotūs. Jie baidosi alkio, šaiposi iš ilgesio bei troškimo, nepakenčia rimties ir nori viską gyvenime išragauti. Tačiau jų likimas atsigręžia į priešingą pusę. Visa tai, kuo jie bjaurėjosi, ką niekino ir iš ko šaipėsi, tampa jų likimu: jų laukia alkis ir nepaguodžiamas liūdesys. Tokia žinia nėra lengvai priimama, ypač gerovės laikais. Jos skelbėjų niekas nemėgsta ir nemyli, juos kaltina, kad jie eina prieš bendrąją visuomenės plėtros tėkmę, trukdo gyvenimo gerovę bei komfortą kuriančioms jėgoms. Šie priekaištai gali būti iš dalies teisingi. Krikščionims dera lygiai taip pat aistringai kovoti su skurdu pasaulyje, kaip ir mokytis kantriai priimti kančią. Kovoti su badu ir mokėti priimti alkį – reikia abiejų šių dalykų.

Jėzaus mokiniams tenka pranašiškas likimas. Jie negali likti konformistai, nes sukelia prieštaravimą. Krikščionims dažnai priekaištaujama ne dėl to, kad jie kažko nepadaro, bet kad Jėzaus mokiniai sako dalykus, kurių kiti nenori girdėti. Jie gina negimusių vaikelių, nepagydomų ligonių žmogiškąjį orumą. Nieko nesakyti dažnai būna daug saugiau. Krikščionys patys prisidaro sunkumų, nes negali nutylėti blogio. Jie turi skelbti Žmogaus Sūnaus žodžius, jo kančią ir šlovę. Jei kitus žmones vien ramintume ir viskam pritartume, dažnai būtume melagingi pranašai. Evangelijos tekstas sukelia mįslingų klausimų: vargšai, alkstantys, verkiantys yra laiminami, o turtuoliai, sotieji ir besijuokiantieji smerkiami. Pasiklausius atrodo, kad šiais žodžiais pasmerkiama tai, kas visuomenėje laikoma vertinga ir yra vertinga taip pat krikščionims. Kita vertus, dalykai, kurie mus gąsdina: verksmas, apleistumas, alkis, – yra giriami. Tačiau tai tik viena mįslės dalis. Dar mįslingiau yra tai, kad laiminamiems vargšams žadama būtent tai, kas turtuolių atveju smerkiama: turtas, linksmumas, geras vardas visuomenėje. Taigi smerkiamas ne pats turtas, taip pat ir skurdas nelaiminamas kaip toks iš principo. Tačiau tai neatpalaiduoja gerovėje gyvenančių žmonių.

Apmąstydami Evangelijos žodžius turime atkreipti dėmesį į esamąjį laiką, žodį „dabar”: Palaiminimai ir grėsmingi įspėjimai galioja tik „dabar“. „Vėliau” vargas, badas, verksmas, paniekinimas tampa linkėtinais dalykais. Būsimajame laike turtas, geras ir laimingas gyvenimas taip pat minimas tarp šlovinamų dalykų. Ar galime nurodyti tą ribą, kur baigiasi „dabar” ir prasideda būsimasis laikas? Gal jau seniai prasidėjo tas būsimasis laikas ir mes ramia sąžine galime džiaugtis savo gerove ir linksmybėmis? Kai kam tokia mintis leistų lengviau atsidusti.

Vis dėlto evangelistas leidžia aiškiai suprasti, koks turtas yra smerkiamas ir kritikuotinas. Reikia savęs paklausti: ar dabar pasaulyje yra vargšų? Jei taip, tai pertekliuje gyvenantys žmonės, nepaisantys šalia esančių vargšų, užsitarnauja grėsmingą įspėjimą. Ar yra pasaulyje badaujančių? Šis įspėjimas galioja tiems, kurie šiandien pasaulyje yra sotūs. Ar šiandien yra beviltiškai verkiančių ir kenčiančių? Tai įspėjimas nerūpestingiems linksmuoliams. Ar yra šiandien pasaulyje paniekintųjų? Tegu susimąsto tie žmonės, kurie visuomenėje užima prestižinę padėtį. Šie palaiminimai skiriami mokiniams. Tačiau tai nėra mažas elitinis pašauktųjų būrelis. Kalbos adresatai esame visi krikščionys. Krikščionys klauso šio pamokslo žodžių ir atsiliepia į juos radikaliu bei nuosaikiu gyvenimu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0702/702hom2.html