Paskutinis advento sekmadienis yra tiesioginio pasirengimo Kalėdoms laikas. Advento pradžioje girdėjome apie kosminių katastrofų pranašaujamus šlovingo Viešpaties atėjimo ženklus. Šiandienos Evangelijoje žvelgiame į paprastą žemišką sceną, dviejų moterų susitikimą. Kiti liturginiai skaitiniai leidžia įžvelgti Aplankymo įvykyje ne vien giminaitei parodytą pagalbos gestą. Skelbiami palaiminimai, pranokstantys įprastinį motinystės džiaugsmą: kūdikio gimimas neatšaukiamai sukrės žmonijos istoriją. Michėjo pranašystė įrašo artėjantį įvykį į išganymo istoriją. Ši pranašystė minima ir kitose Evangelijose (Mt 2, 5; Jn 7, 42). Naujajame Testamente vienprasmiškai perskaitoma Senojo Testamento pranašystė apie tai, kad Mesijas gims Betliejuje. Tai niekuo neišsiskirianti vietovė, vadinama „mažiausiu tarp Judo kaimų“, žinoma kaip karaliaus Dovydo kilmės vieta. Michėjas atskleidžia, kad gimsiančio kūdikio kilmė siekia „senų senovę, seniai praėjusius laikus“. Jis gims Betliejuje, tačiau tiesa ir tai, ką sakome iškilmingame Tikėjimo išpažinime: jis gimęs iš Tėvo prieš visus amžius. Marija nešioja šį kūdikį, nes įtikėjo, „kas Viešpaties jai pasakyta“.

Skaitinys iš Laiško žydams atrodo tolimas Kalėdų įvykiui. Rengdamiesi kūdikėlio gimimui tikimės meilės ir švelnių žodžių, o čia kalbama apie deginamąsias atnašas, aukas už nuodėmes. Laiško autorius savo ruožtu cituoja psalmės padėkos žodžius, liudydamas tikėjimą Dievo žodžio veiksmingumu. Ankstesnėse šio Laiško eilutėse buvo kalbama apie Senosios Sandoros aukojimus, neįstengusius atnešti nuodėmių atleidimo. Čia dėkojama nebe gyvulių aukomis, bet pačiu savimi: „Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną.“ Asmeninis Dievo pašaukimas reikalauja žmogaus asmeninio atliepo. Laiške žydams psalmės žodžiai įdedami į Jėzaus lūpas dar iki jo gimimo. Atskleidžiama gimsiančio kūdikio gyvenimo programa: „Štai ateinu <…>vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ Dievo valios vykdymas yra tikrasis jo pašlovinimas. Klusnų Jėzaus atsidavimą Viešpaties valiai, vėliau vainikuosimą Kryžiaus auka, dabar liudija jo motina Marija ir Jono Krikštytojo motina Elzbieta. „Štai ateinu“ turėtų būti visų mūsų gyvenimo programa.

Po Angelo apreiškimo Marija leidosi aplankyti savo giminaitės Elzbietos. Biblistai teigia, kad ši kelionė galėjo trukti kelias dienas. Kai Marija susitiko su Elzbieta, Jėzus Marijos įsčiose buvo vos savaitės. Šiuolaikinė medicina galėtų suskaičiuoti užsimezgusios gyvybės ląsteles. Jis buvo labai mažytis, bet, be jokios abejonės, buvo žmogus, negana to – Dievas ir žmogus. Elzbietos dvasinis jautrumas ir liudijimas išsklaido bet kokias abejones. Pripildyta Šventosios Dvasios ji atpažįsta Marijoje savo Viešpaties Motiną. Į šiuos ypatingus svečius sureagavo pusmečiu vyresnis, taip pat dar negimęs Jonas. Net jo motina anuomet nežinojo, kad jis bus Krikštytojas, parengsiantis kelią Mesijui. Jonas irgi buvo pripildytas Šventosios Dvasios ir ėmė džiūgauti, o Elzbieta tai patvirtino žodžiais: „Šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.“ Ji atpažįsta Dievą ir žmogų. Praėjusį sekmadienį girdėjome Joną sakant apie Jėzų: „Ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio.” Šiandien Jonas pranešė motinai apie jo atėjimą.

Šventoji Elzbieta moko mus labai svarbaus dalyko – gebėjimo atpažinti Dievą, įžvelgti gėrį savo aplinkoje ir pasaulyje. Trūkstant šios įžvalgos, kuri yra malonė, neišvengiamai krypstama į pesimizmą ir depresiją. Bombarduojami blogomis žiniomis ir prognozėmis, slegiami baimingų nuojautų, užsisklendę savo patirtyse ir prisiminimuose sunkiai beatpažįstame Dievo veikimą ir gėrio apraiškas. Tačiau neturime kaltinti tik aplinkos. Jokioje epochoje krikščionybei nebuvo sudarytos šiltnamio sąlygos. Šventasis Paulius sako: „Kur buvo pilna nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 20). Įžvelkime Dievo malonės ženklus ir liudykime juos kitiems.

Elzbieta ne tik jautri Dievo veikimui, bet ir dėkinga. Ji nuolankiai sušunka: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ Elzbieta atpažįsta Dievo veikimą ir moka priimti neužtarnautą malonę. Jonas Paulius II palygino kūdikio laukiančią Mariją su tabernakuliu. Adoruodami Kristų tabernakulyje arba dalyvaudami Eucharistijoje esame kaip Elzbieta. Dėkingumas neatskiriamas nuo Eucharistijos: šis graikiškas žodis reiškia dėkojimą. Eucharistijoje dalyvauja dėkojantys ir dėkingi. Prie Kūčių stalo verta atsiminti du svarbius krikščionio bruožus: gebėjimą įžvelgti Dievą pasaulyje bei kitame žmoguje ir dėkingumą Viešpaties gimimo liturgijoje skamba kūrimo aidas. Čia kuriama tai, kas nauja ir nebūta. Šiandien pasaulis yra tuščia ir betvarkė dykynė. Virš jo sklando Dievo Dvasia ir skamba Tėvo balsas: „Tebūna šviesa.“ Šiandien ši šviesa iš naujo kuria pasaulį. Ji daro visa nauja. Viešpaties gimimo naktis šviesesnė už šviesiausią dieną. Ši šviesa sklinda iš Dievo, kuris nesibodėjo tapti žmogumi, per jį dangus tapo žeme, o žemė – dangumi. Per jį tapome dievystės dalininkais, nes jis maloningai panorėjo dalyvauti mūsų gyvenime. Šiandien džiaugiamės ne tik kūdikėlio Jėzaus, bet ir kiekvieno iš mūsų gimimu. Kalėdų naktį kiekviename iš mūsų turi gimti kažkas nauja. Atgimę iš naujo vėl galime pajusti džiaugsmingą meilę, suvokdami, kad visa tai kyla ne iš mūsų. Šventasis Paulius vadina krikščionis nauju kūriniu: „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena – praėjo, štai atsirado nauja“ (2 Kor 5, 17).

Evangelijos pasakojime pats Jėzaus gimimo faktas nusakomas glaustai: „Prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose.“ Šis įvykis tampa slėpiniu, tikėjimo akimis apimant išganymo istorijos tėkmę. Jo centre – Kūdikis, iškalbingiausias naujos pradžios ženklas. Angelai nurodo piemenims šį ženklą, patvirtinantį Išganytojo gimimą. Su panašia nuostaba ir mes džiaugiamės prakartėle. Drauge tikėjimo akimis žvelgiame į slėpinį: šis Kūdikis – tas pats Žodis iš Jono evangelijos prologo, skaitomo Kalėdų dienos Mišiose. Išganymas yra konkretus asmuo Jėzus Kristus. Jis visam pasauliui dovanoja sutaikinimą su Tėvu.

Tikėjimas gaivino ištikimiausių izraelitų viltį šimtmečiais laukiant Mesijo. Tikėjimo šviesa leido piemenims išgirsti angelų žinią. Žmonių tikėjimas – arba netikėjimas – nuo pat gimimo paženklino Jėzaus žemiškąjį gyvenimą prieštaravimo ženklu. Džiaugdamasis Išganytojo gimimu senelis Simeonas drauge pranašavo kūdikio motinai skausmo kalaviją, „kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. Kalėdų įvykių aprašyme Juozapas ir Marija tarsi išlieka antrame pasakojimo plane. Jie girdi kitų žmonių liudijimus, angelų pranašystes, tačiau patys nekalba. Jie su meile ir pasitikėjimu žvelgia į kūdikį ir širdyje svarsto jo slėpinį. Mes norime rikiuotis tarp tikinčiųjų, laukusių Išganytojo ir džiaugsmingai atpažinusių jį Betliejaus Kūdikyje.

Evangelijoje aprašomą Kalėdų įvykį lydi ne tik džiaugsmas, bet ir abejonė, baimė, netikrumas. Jėzaus pirmtako Jono tėvai Zacharijas ir Elzbieta nebetikėjo galėsią susilaukti vaikelio. Simeonas ir Ona bijojo numirti nesulaukę Išganytojo gimimo. Laimei, jaunai Izraelio mergaitei pakako tikėjimo ir vilties ištarti Viešpaties pasiuntiniui „Taip“. Ilgas laukimas nulemia širdies nuovargį, kai protas atskiriamas nuo širdies, o apeigos ir šventės – nuo „tikrojo“ gyvenimo. Jeruzalės gyventojai labai gerai žinojo, kur turėjo gimti Išganytojas. Jie nurodė išminčiams tikslų kelią. Jie gerai pažino savo tikėjimo tiesas ir šventė visas šventes. Tačiau nė vienas jų nepasistengė eiti drauge su išminčiais. Jie „per gerai“ žinojo, ir tai tapo nežinojimu. Mes taip pat daugelis žinome „per gerai“, ir tai mums trukdo. Tuomet mūsų abejingumas ir įpročių rutina užgožia širdį sunkiai pramušamu šarvu.

Mums nebūtų jokios naudos, jei Dievo įsikūnijimu apsireiškusi jo meilė neturėtų tęsinio. Kalėdų stebuklas yra tai, kad per liturginį šventimą būtent „dabar“ tarp mūsų gimsta Dievas, jam reikia mūsų rankų, reikia lūpų skelbti tiesos ir paguodos žodį, reikia mylinčių širdžių. Apsireikšdamas Dievas pripildė pasaulį džiaugsmo. Iki Jėzaus atėjimo žmonija tarsi lūkuriavo priešais gąsdinančią Dievo galybės ir nesuprantamo tylėjimo sieną. Jėzaus gimimu apsireiškęs Dievas perplėšė visas uždangas ir susprogdino sienas. Evangelija prasideda džiaugsmo žinia, nuostaba ir pažadu. Visi sukrėsti, visi gauna kur kas daugiau negu galėjo tikėtis. Buvusi nevaisinga Elzbieta pagimdo, netikėjęs Zacharijas pranašauja. Mergelė tampa motina, piemenys bendrauja su angelais, išminčiai dovanoja brangiausia, ką turi, o Simeonui nebereikia bijoti mirties. Svarbiausia žinia ir apreiškimas: Dievas yra ne toks, kokį jį įsivaizdavome, bet be galo geresnis, meilesnis, stebinantis ir patraukiantis. Dabar mums belieka džiaugtis ir dėkoti: „Dievas su mumis.“

Mūsų siela trokšta Dievo. Nepavyks pasotinti ją mažesniais dalykais: pinigais, pramogomis, patogios gerovės trupiniais. Jei viltis ir energiją skyrėme tik planuodami ateities gerovę, laimės horizontas lieka nepasiekiamas. Iškyla naujų poreikių, bėdų, trūkumų. Iš tikrųjų mums trūksta paties Dievo. Turime išmokti būti laimingi dabar, antraip ir liksime nuolat dejuojantys ir nepatenkinti. Amžinasis gyvenimas prasideda jau čia, jį liudija džiaugsmo dovana. Šiandien matome naujos pradžios ženklą. Džiaugsmingai priimkime Kalėdų žinią: mums gimė Išganytojas. Mes atpažįstame šį ženklą, kurio anuomet nepažino ir dabar nepažįsta pasaulis. Tikėjimas Betliejaus Kūdikiu mums atneša ramybės ir vilties pažadą: „Ramybė jo mylimiems žmonėms.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-23.pdf