Našlės pamoka
Neturtingos našlės auka yra visiškai menka piniginiu požiūriu, tačiau labai vertinga dvasine prasme. Našlės skatikui vertę suteikia pasitikintis tikėjimas. Per atsidavimo ir pasitikėjimo kupiną tikėjimą mūsų skurdas gali tapti ypatingu turtu. Našlės pavyzdys mus ragina aukoti Dievui visa tai, kas mumyse silpniausia, gėdingiausia ir skausmingiausia. Tuomet mūsų skurdas tampa brangiu lobiu. Dievas jį gailestingai priima, kai vienijamės su paniekintu, nukryžiuotu, tačiau galiausiai prisikėlusiu Kristumi.
Pagal tuometinę tvarką žmonės aukas perduodavo šventykloje tarnaujančiam kunigui. Vargšė našlė veikiausiai priėjo susigėdusi. Ji aukojo dvi mažiausias to meto monetas. Gal kunigas nusivylęs nužvelgė ją ir atsainiai įmetė pinigėlius į skrynią. Net pagal skambesį buvo galima atpažinti monetų menkumą. Darbininko dienos užmokestis buvo keliasdešimt kartų didesnis už šią sumą. Galima numanyti, kad našlė beveik badmiriavo. Tik Jėzus žinojo tikrą našlės aukos vertę. Jis pasišaukia pas save mokinius ir moko.
Anksčiau Evangelijoje Jėzus įspėjo nesekti Rašto aiškintojų pavyzdžiu. Jie mėgsta viešai puikuotis drabužiais, garbingomis vietomis ir viešais sveikinimais. Jiems patinka daryti žmonėms įspūdį demonstruojamu maldingumu. Jie patys tiki, jog atlieka didžiulius darbus. Gausiai aukodami turtuoliai veikiausiai taip pat įsivaizdavo, kad duoda labai daug. Našlė nemanė aukojanti daug, ji taip pat norėjo likti nepastebėta. Iš tikrųjų, išskyrus Jėzų, niekas kitas neatkreipė į ją dėmesio.
Žinome, kad negalime jokiais turtais išpirkti savo gyvybės. Nieko neturėdami gimstame, nieko neturėdami ir iškeliaujame iš šio pasaulio, tiek turtuoliai, tiek vargšai. Dievo akivaizdoje išnyksta pagrindas didžiuotis. Dievas žino mūsų prigimties ribotumą ir netobulumą. Dievo akivaizdoje našlės nuostata mums gali būti pavyzdys. Rodydamas į našlę, Jėzus drauge rodo į save. Prisiimdamas mūsų prigimtį nesididžiavo prieš Tėvą. Jis atidavė ne tai, ką turėjo atliekamo, bet visą save. Panašiai kaip Jėzus pagyrė našlės skatiką, taip Tėvas išaukštino Sūnaus auką. Panašiai kaip Jėzus pasišaukė mokinius ir atkreipė jų dėmesį į suvargusią moterį, taip Tėvas mus kviečia pas save ir sako: „Šis yra mano mylimasis Sūnus, jo klausykite.“
Jėzus iškelia Rašto aiškintojų paviršinį maldingumą. Jų supratimu, malda tuo geresnė, kuo ilgesnė. Žinoma, neturime manyti, kad teisingas priešingas teiginys. Nemanykime, jog maldai skirta minutė ar penkios yra labai daug. Maldos vertė priklauso nuo jos nuoširdumo ir atitikimo gyvenimą. Mūsų pastangos gyventi pagal Evangeliją liudija maldos tikrumą.
Senojo Testamento skaitinyje girdėjome pasakojimą apie kitą našlę. Jei našlė neturėdavo ją globojančio suaugusio sūnaus, jos gyvenimas būdavo labai sunkus. Sareptos (Zarefatos) našlei grėsė badas. Nebuvo, kas ja pasirūpintų, išskyrus Dievą, pasiuntusį pranašą Eliją atlyginti už jos didžiadvasiškumą. Elijo įpėdinis Eliša (Eliziejus) sutiko kitą našlę, kuri skundėsi, kad kreditoriai nori išsivesti į vergovę du jos sūnus. Dievas jai taip pat padarė stebuklą pripildydamas aliejaus tuščius indus (2 Kar 4, 1–7). Šiandienos Evangelijoje Jėzus aštriais žodžiais kritikuoja Rašto aiškintojus, „suryjančius“ našlių namus. Senojo Testamento knygose kartojamas įsakymas neskriausti našlių, bet sukti verslininkai visuomet rasdavo būdų apeiti įstatymus ir išnaudoti niekieno neginamas moteris. Izaijo, Jeremijo, Zacharijo ir Malachijo pranašystėse įspėjama, jog visas kraštas kenčia dėl našlių skriaudikų nuodėmių.
Girdėdami pasakojimą apie vargšę našlę turime taip pat susimąstyti apie visuomenę, kuri paliko ją likimo valiai. Žmonijos istoriją lydi įvairios vargo ir skurdo apraiškos. Pasaulį ištikusi finansų ir ūkio krizė daugelį privertė naujai pamąstyti apie socialinį teisingumą. Popiežius Benediktas XVI savo socialinėje enciklikoje Caritas in veritate atskleidė gilesnes krizės priežastis: jau seniai pastebimą kultūrinę ir moralinę žmogaus krizę. Popiežius ragina vėl atrasti „dovanojimo logiką“ ir neatlyginamumo principą. Visam pasauliui reikia išgydymo, tačiau pirmiausia būtina pripažinti ligą. Ne turtas yra blogybė. Bloga ir nuodėminga siekti turto neleistinais būdais, eikvoti gėrybes skriaudžiant drauge su mumis gyvenančius vargšus. Turėtumėme žavėtis ne tik našle, paaukojusia savo paskutinius skatikus. Džiaukimės, kad visuomenėje dar yra, kas rūpinasi vargšais. Visuomenės sveikatą rodo jos rūpinimasis silpniausiais savo nariais.
Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-19.pdf