Mūsų pašaukimas žmones žvejoti meilės tinklais

Viešpats sunkų krikščionių darbą vadina žvejyba. Žmogaus gyvenime, kaip jūroje, būna tykuma, būna audra, net uraganas, būna ir švelnus vėjelis. Žmonės nugali kliūtis. Grumiasi su bangomis per audras laikydamiesi vienintelio kurso, nukreipto į Viešpatį. Kai kurie savo gyvenimą nori paversti prabangia kelione kruiziniu laivu. Jie lėbauja, visomis išgalėmis stengiasi atkreipti pasaulio dėmesį ir tapti galingi. Tačiau visas šis triukšmas yra ne kas kita, kaip uždanga, pridengianti nusivylimą gyvenimu, meilės artimui ir užuojautos kenčiančiam trūkumą.

Religiniai siekiai ir poreikiai negali visiškai išblėsti. Jei žmogus turi drąsos sau kelti esminius klausimus apie savo egzistenciją, ypač klausti apie gyvenimo, kančios ir mirties prasmę, jo sąžinė turi atsakyti šv. Augustino šūksniu: „Sau sukūrei mus, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol neras atilsio tavyje.“

Padėti visų žmonių sieloms laisvai patekti į Viešpaties tinklus, kad jie išmoktų mylėti vienas kitą, – štai didysis krikščionių uždavinys. Jeigu mes, krikščionys, privalome tapti žmonių žvejais, užmetančiais meilės tinklus. Mūsų bendraamžiai nori išgirsti Dievo balsą savo gyvenime, nors jie paprastai to ir neparodo. Galbūt kai kurie iš jų užmiršo Kristaus mokymą, kiti Jo niekada nepažinojo arba žiūri į religiją kaip į kažką svetima. Tačiau būkime įsitikinę, jog kiekvieno gyvenime būtinai ateis nusivylimo banaliu gyvenimu momentas – supratimas, jog nerandame atsakymų į mus jaudinančius būties klausimus. Tuomet instinktyviai ieškosime Dievo, klausysimės Jo žodžio, norėdami numalšinti dvasinį troškulį.

Tuomet suprasime, jog mūsų gyvenimo laivo kapitonas yra Kristus. Jis vadovauja žmonių žvejybai, nes atėjo į šį pasaulį, kad atvestų Jį tikinčius į didįjį Dievo meilės kelią. Krikščionišką apaštalavimą išgalvojo ne patys krikščionys. Dažnai mes patys esame kliūtis apaštalavimui – mūsų susikaustymas, abejingumas, tikėjimo silpnumas. Mums būtina gyventi vis puoselėjant ir ugdant tarpusavio meilę, stengiantis atpažinti savo tikrąjį pašaukimą.

Senovės filosofas Mo Ti rašė: „Svarbiausia problema yra ši: žinoti, ko Dangus, ko Dievas iš mūsų nori. Dangus nori, kad žmonės mylėtų vienas kitą; nenori, kad nekęstų ar žemintų vieni kitus. Iš kur mes žinome, kad Dievas myli visus? Todėl kad su meile ir šviesa apgaubia visus žmones… Pats žalingiausias žmogui dalykas yra egoizmas: t. y. tarpusavio meilės trūkumas. Karalius, kuris myli tik savo karalystę ir nemyli kaimyninės, didina savo karalystę žalodamas kaimyninę. Šeimos tėvas, mylintis tik savo šeimą ir nemylintis kaimynų šeimos, ieško būdų, kaip krauti savo turtus kaimynų šeimos sąskaita. Žmogus, kuris myli tik save patį ir nemyli artimo, stengiasi jėga apiplėšti artimą. Jeigu žmonės neturi abipusės meilės, tuomet stiprusis užvaldo silpnąjį, turtingas sutraiško neturtingąjį, suktas apgauna paprastą žmogų. Visas blogis, neapykanta ir nesantaika pasaulyje atsiranda dėl tarpusavio meilės trūkumo. Išmintingas žmogus tai žino ir praktikuoja. Visuotinė meilė yra pasaulio gėrio priežastis.“ Taip rašė kinų filosofas Mo Ti, gyvenęs V amžiuje prieš Kristų. Jis suprato, ko Dievas nori iš žmonių. O ar mes suprantame? Koks mūsų kaip krikščionių pašaukimas? Prancūzų poetas ir publicistas Šarlis Pegi sakė: „Jei Dievas tave šaukia, niekad negalėsi ilsėtis.“

Amžinasis Dievo planas kiekvienam mūsų apsireiškia istoriškai kintančiame mūsų gyvenime palengva, žingsnis po žingsnio. Konkreti Viešpaties valia, liečianti mūsų gyvenimą, atpažįstama atidžiai ir pasirengus ją vykdyti įsiklausant į Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, sūniškai ir ištvermingai meldžiantis, naudojantis išmintimi, su tikėjimu įžvelgiant savo talentus ir gebėjimus, atsižvelgiant į visuomenines ir istorines situacijas. Negana to, kiekvieno žmogaus gyvenime būna ypač svarbių ir lemiamų momentų, kuriais atpažįstamas Dievo pašaukimas ir prisiimama Dievo patikėta misija žmogui. Todėl budėjimas, t. y. atidus Dievo balso klausymasis, yra pamatinė ir nepaliaujama Kristaus mokinio nuostata.

„Kiekvieno iš mūsų vieta priklauso tik nuo mūsų pašaukimo. Pašaukimas paprastai nesurandamas išbandant įvairius kelius: tikrasis atsakymas ateina tik per maldą“ (E. Štein).

„Man atrodo, jog didelė klaida sakyti, kad pašaukimą yra sunku atpažinti. Viešpats mus nuves į tokias aplinkybes, kuomet nieko kito negalėsime daryti, kaip tik eiti į priekį, ir tai bus mūsų kelias. Kada kalbu su jaunuoliais, sakau jiems, kad brangiausias perlas, kurį jie gali surasti, tai pažinti savo pašaukimą“ (Don Boskas).

Kalbama ne tik apie tai, kad reikia žinoti, ko Dievas nori iš kiekvieno įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis. Reikia dar ir vykdyti tai, ko Dievas nori. Tai mums primena Jėzaus Motinos Marijos žodžiai, pasakyti tarnams Kanos vestuvėse: „Darykite, ką tik jis jums lieps.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-12.pdf