Šiandien klausėmės Danieliaus pranašystės apie slėpiningąjį karalių, kurį jis matė savo regėjimuose: „Vis stebėdamas nakties regėjimus, mačiau tarsi žmogaus sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Amžinojo, ir buvo jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia ir garbė, ir karalystė, idant jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta” (Dan 7, 13–14). Kas gi tas Žmogaus Sūnus, apie kurį kalba pranašas? Pats Kristus atsako į šį klausimą. Štai jis kalba apaštalams apie savo būsimą kančią: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels” (Mk 9, 31). Istorija nežino kito žmogaus, kuriam galima būtų pritaikyti pranašo Danieliaus žodžius. Pasak pranašo: „Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, jo karalystė niekad nebus sunaikinta”. Mes žinome daugybę įvairių karalysčių, bet visos jos laikinos. Antikos pasaulyje galingiausia buvo Romos imperija, bet šiandien apie ją žinome tik iš istorijos puslapių. Prisiminkime didžiulę galybę, išaugusią mūsų kaimynystėje. Ir mes patys buvome tos galybės dalimi. Tuo tarpu Žmogaus Sūnaus karalystė, išplitusi visuose pasaulio žemynuose, tveria jau du tūkstančius metų. Paklausykime, ką kalba apie amžinąjį karalių psalmininkas Dovydas. Jis reikalauja, kad šį karalių garbintų ne tiktai paprasta liaudis, bet taip pat visi žemės valdovai: „Nūn tad, karaliai, supraskite; žemės valdovai, būkite įspėti. Tarnaukite Viešpačiui pagarbia baime, drebėdami reikškite pagarbą” (Ps 2, 10–12).

Šiandien girdime paties Žmogaus Sūnaus liudijimą apie save. Atsakydamas į Piloto klausimą, ar jis esąs karalius, Jėzus trumpai ir aiškiai atsako: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą”. Skirdamasis su apaštalais Kristus priminė savo absoliučią valdžią visai visatai: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje”. Kuris žemės valdovas galėtų ištarti šiuos žodžius? Žemėje daug valdovų ir karalių, bet nė vienas neturi jokios valdžios danguje. Mūsų Karalius turi visą valdžią visai kūrinijai ir danguje, ir žemėje. Mielas klausytojau, per Kristaus Karaliaus šventę paklausk save, ar šis Karalius yra ir tavo karalius? Taip, jis yra ir tavo karalius. Pirmiausiai todėl, kad tu esi jo sukurto pasaulio dalelė. Pasak šv. Jono: „Visa per jį atsirado ir be jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę”. Taigi ne tiktai visa visata yra jo, bet ir tu, kaip jos dalelė, esi jo. Jeigu ne jo amžina meilė tau, tavęs pasaulyje nebūtų. Tu skendėtum amžinoje tamsoje nepažinęs nei šio, nei amžinojo gyvenimo. Antra, jis yra tavo karalius ypač dėl to, kad išvadavo tave iš Tamsos kunigaikščio vergijos. Šv. Petras mums švelniai primena: „Jūs juk žinote, kad esate atpirkti <…> ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės” (1Pt 1, 18–19). Pagaliau jis yra karalius todėl, kad tu pats jį pasirinkai. Krikšto metu tu tapai jo karalystės nariu. Tiesa, tau tuomet atstovavo krikštatėviai, bet vėliau tu ne kartą sąmoningai atnaujinai Krikšto pažadus, išreikšdamas jam visišką ištikimybę. Ar tavo gyvenimas dera su tuo išaukštinimu, kurį gavai Krikšto metu?

Italijos laikraščiuose buvo plačiai rašoma apie vienos buvusio Italijos karaliaus Umberto dukros palaidą gyvenimą. Italijoje, kaip ir kiekvienoje šalyje, laisvo gyvenimo moteris jokia naujiena, tačiau karaliaus dukters netinkamas elgesys sulaukė didelio atgarsio. Tai suprantama: „Noblesse oblige” (kilnumas įpareigoja) – sako prancūzų priežodis. Nesunku suprasti, kad karalius Umbertas turėjo didelių nemalonumų dėl dukters nederamo elgesio. Šv. Petras savo pirmajame laiške Mažosios Azijos tikintiesiems pabrėžia krikščionio kilnumą: „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1Pt 2, 9). Ar šie žodžiai mūsų neįpareigoja? Apreiškimo knyga mūsų Karalių vaizduoja kaip raitelį ant balto žirgo: „Jo akys švietė kaip ugnies liepsnos, o ant jo galvos daug diademų <…>. Jis apsirengęs krauju permirkusiu drabužiu, ir jo vardas – Dievo žodis” (Apr 19, 12–13). Neužmirškime savo Karaliaus pralieto kraujo dėl mūsų išganymo. Mūsų išganymo kaina – dieviškasis kraujas.

Kalbėdami apie savo Karalių, turime prisiminti jo karalystės konstituciją. Bažnyčios tėvai sakydavo, kad Kristaus konstitucija yra Kalno pamokslas. Ši konstitucija gal pati trumpiausia, bet iš jos labai daug sužinome apie savo gyvenimo paskirtį. Kai žmonės klausė, koks yra didžiausias įsakymas, Kristus atsakė trumpai ir aiškiai: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu <…>. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai” (Mt 22, 37–40). Viešpatie, tu esi mano Karalius! Neleisk, kad kada nors tave pamirščiau ar tavęs išsiginčiau. Padėk atsispirti pasaulio pagundoms, kad nepereičiau į tavo priešų pusę. Šiandien liūdnai prisiminkime tuos mūsų brolius, kurie per nuodėmę ar klaidą paliko savo Karalių ir pasidavė Tamsos kunigaikščiui. Niūri savimeilė, palaidas gyvenimas, neištikimybė, plėšimai, žudynės. Vienintelis jiems likęs kelias – tai sūnaus paklydėlio kelias. O, kad jie tai suprastų ir žengtų tuo keliu! Trokšdami būti ištikimi savo Karaliui, prašykime sau ištvermės, o paklydusiems jo karalystės nariams atsivertimo malonės.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0620/620hom4.html