Mūsų atsivertimas – ženklas pasauliui

Šio sekmadienio Evangelijoje girdėjome apie Joną Krikštytoją, kuris ne tik kvietė žmones apgailėti savo nuodėmes ir atsiversti, bet ir savo gyvenimu rodė jiems pavyzdį. Būtent jo pavyzdys ir patraukė daugelį žmonių atsiversti, imti taisyti „tiesius kelius Viešpačiui“. Jonas Krikštytojas yra aktyvaus laukimo pavyzdys. Mums privalu ne tik ruošti savo širdį, bet ir sudorinti savo gyvenimą, savo atsivertimu padėti draugams ir artimiesiems priartėti prie Dievo. Mūsų atsivertimas turi tapti ženklu kitiems žmonėms, ženklu pasauliui. O mūsų nenoras atsiversti ir sutraukyti nuodėmės pančius suteikia kitiems žmonėms argumentų neatsiversti, pateisinti ir tęsti nedorus darbus. Jie visada gali pasiteisinti sakydami: „O jis irgi taip elgiasi.“ Į mus, krikščionis, žiūri pasaulis: mūsų artimieji, mūsų bendradarbiai, draugai. Tavo kasdienės maldos pavyzdys gali padaryti kur kas daugiau, nei pastovus priminimas savo vaikams, kad būtina melstis. Prie Kūčių stalo draugiškai ištiesta susitaikymui ranka gali pakeisti ne vien tavo, bet ir tavo „asmeninio priešo“ gyvenimą. Pavyzdžiui, poros sprendimas galų gale susituokti Bažnyčioje po 20 bendro gyvenimo metų jiems suteiks pasitikėjimo vienas kitu ir atvers Dievo palaimos šaltinį, bet taip pat privers daugelį pamąstyti apie savo santuokinį gyvenimą ir galbūt įsiklausyti į savo sąžinės balsą bei priimti Dievo palaimą savo šeimai.

Jonas Krikštytojas bekompromisiškai ėjo pasirinktu keliu. Jo tikslo siekimas ir supratimas, kas svarbiausia, mus taip pat akina susimąstyti. O kokie mano svarbiausi išgyvenimai? Nejaugi tik suliesėti, išsimiegoti, daug uždirbti, gražiai apsirengti, o prieš Kalėdas sugalvoti ką kam padovanoti? Pasaulis mus vilioja savo nuolaidomis, loterijomis ir labai dažnai vadina svarbiais tuos dalykus, kurie yra nesvarbūs, labai paviršutiniški ir laikini. Štai šitoje priešventinėje karštligėje suskamba Jono Krikštytojo balsas: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė. Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Parodykite tikrų atsivertimo vaisių!“ Ar tu pasiruošęs priimti Jėzų į savo gyvenimą? Ar tikrai tavo širdyje šviesiau išvalius ją nuo nuodėmių? Liko pusantros savaitės. Gal jau tikrai verta pagalvoti apie kalėdinę išpažintį, apie susitaikymą su artimaisiais, apie sutvarkymą svarbių, bet vis atidėtų gyvenimo reikalų. Jonas Krikštytojas pradeda išlaisvinimo iš nuodėmės vergovės kelią. Nors vergovės laikai jau praėjo, vis dar daug vergų yra ir mūsų dienomis. Iš pirmo žvilgsnio mes, žinoma, esame laisvi, neturime ant rankų ar kojų grandinių. Bet vis dėlto kažkas mus varžo – kažkokios nematomos grandinės. Kas tai galėtų būti? Tai vergiška priklausomybė įpročiams, ydoms ir nuodėmėms. Vieni žmonės yra darbo vergai. Jie taip siekia pelno, jog jam aukoja savo poilsį, sveikatą ir net religines šventes. Kiti gyvena sukaustyti pinigų ir komforto. Nors šeimoje turi vaikutį, tačiau tėvas mažai būna namie, motina taip pat daug dirba, kad išlaikytų ūkį… Tėvai vienas kitą mato labai retai, mažai dėmesio skiria savo tikrai brangiausiam turtui – vaikui. Anksčiau vergvaldžiai gaudydavo vergus. Dabar žmonės patys save sukausto grandinėmis. Įpročio pančiai paprastai iš pradžių yra per maži, kad juos žmogus pastebėtų, kol jie tampa tokie tvirti, jog jau sunku juos sutraukyti. Anglų dailėtyrininkas ir sociologas Džonas Raskinas (+1900) taikliai pastebi: „Kai kuriuos vergus perka už pinigus, kitus nuperka pagyrimais. Nesvarbu, kaip perka. Vergiška žymė yra kaina, už kurią nuperkamas žmogus.“ Tačiau vieną dieną, pervargęs nuo tokio gyvenimo, žmogus bando išsilaisvinti. Tai labai nelengva, nes išsilaisvinimas iš blogų įpročių yra svarbiausia iš visų laisvių. Paruošti Mesijui taką galima širdyje identifikuojant savo ydas, silpnybes, blogus įpročius ir juos pašalinant iš mūsų sielos kelio, kuriuo pas mus ateis Mesijas. Pirma turi ateiti tikėjimas, atsivertimas ir galiausiai – nuodėmių išpažinimas.

Vysk. Pranciškus Būčys sakė: „Žmonės dar iki šiol tebegyvena paskendę tamsioje klaidoje. Jie nemato tos tiesos, kad nuodėmes panaikinus išnyktų didelė daugybė vargų, skausmų ir kt. Pirmiausia rūpinkimės tą tiesą suprasti mes patys; paskui pabandykime ją paaiškinti ir kitiems, ypač jaunesniems.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-11.pdf