Šiandien Evangelijos tekste skaitome žymiąją turtuolio ir Lozoriaus gyvenimo istoriją. Įdomu, kad šiame Jėzaus palyginime tik vienas veikėjas turi vardą. Lozorius (hebr. El‘azar – Dievas padeda) yra įprastas žydų vardas. O turtuolis neturi vardo. Pagal semitinę sampratą vardas nusako asmens vidinę tikrovę, apibrėžia jo istoriją. Neturėti vardo, vadinasi, neturėti istorijos, statyti savo egzistenciją ant tuštumos. Turtuolis prarado vardą, nes pametė gyvenimo tikruosius tikslus – nėra gyvenimo kasdien puotaujant. Yra žmonių, kurie pametė savo vardą, nes jį pakeitė kitais vardais: pinigais, karjera, galia, darbu, seksu, azartiniu lošimu, alkoholiu ir t. t.

Kaip girdėjome, vėliau ar anksčiau mirties slenkstį teko peržengti abiem – Lozoriui ir turtuoliui. Evangelija tik glaustai apie tai užsimena: elgeta tiesiog mirė, o turtuolis mirė ir dar buvo palaidotas, greičiausiai iškilmingai, kaip pridera, nes artimųjų prašymu buvo pašarvotas didingoje šventovėje ir laidotas su visomis religinėmis apeigomis… Po to seka gana smulkus amžinojo gyvenimo aprašymas. Atidžiau pažvelgus matyti, kad anapusybės likimas yra tik galutinis nustatymas to, kuo gyvenama (arba negyvenama) šiandien, tęsinys to, kuo esi (arba nesi) žemėje. Turtuolis yra atskirtas, izoliuotas. Turtai, plačiąja šio žodžio prasme, jį pavertė visišku egoistu, atskyrė nuo kitų. Žiūrėdamas tik į pilną lėkštę ir į save, jis nebepastebi elgetos, kuris guli prie jo durų. Šunys mato geriau už jį. Pragaras – atsidavimas šiai atsiribojimo būsenai. Amžinasis pasmerkimas nurodo netektį, praradimą, taip sakant, atsiskyrimą nuo Dievo ir jo draugų – Abraomo ir Lozoriaus, – nes žemėje gyventa toli nuo jų, rūpintasi vien savo privačiais dalykais. Gali atrodyti, jog skirtumas tarp šiapus ir anapus yra kančia: vienas kentė čia, o kitas kenčia anapus. Bet ar tiesa, jog ištaigingai puotauti, vilkėti purpuru, kaupti pinigus yra laimės šaltinis? Juk nėra didesnės kančios kaip tuščias gyvenimas arba, o tai yra tas pats, nereikalingų daiktų ar kelionių pripildytas gyvenimas. Nėra labiau veriančio skausmo, kaip atsiriboti nuo kitų ir nematyti nieko anapus savo durų. Be abejo, šį skausmą galima numalšinti linksmybėmis, nerūpestingumu, svaiginamu šėlsmu, išlaidavimu. Bet jei nukristų kaukės, pasimatytų atsiveriančios gilios žaizdos, nevilties praraja. Būtent pragaras, dvasinė mirtis (plg. Apr 20, 6; 21, 8). Jau čia – žemėje.

Vadinasi, turtuolio ir Lozoriaus palyginimas ne tiek mus informuoja apie kitą gyvenimą, kaip viskas ten bus, kiek perspėja, jog žmogaus gyvenimo likimas sprendžiamas šiandien, šiuo momentu. Dabartis yra įspaudžiama amžinybėje. Šiapus persikelia į anapus. Turtuolis, atrodo, pastebi kitų poreikį jau peržengęs prarają, kai nebeliko laiko. Pavėlavęs susirūpino kitais, prisiminė turįs penkis brolius: iš tikrųjų jų gerokai daugiau, tai visi nerūpestingai pertekliuje ir nuodėmėje gyvenantys žmonės. Deja, susitikimai, santykiai, bendrystė su Kitu ir kitais užmezgama laike ir erdvėje, čia ir dabar. Tik šiandien galima išsilaisvinti iš savo nuodėmingos praeities ir kurti naują ateitį, nes kitaip, po mirties, bus jau vėlu pasitaisyti. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Mirtis užbaigia žmogaus gyvenimą – tą laiką, kuriame dar galima priimti arba atmesti Kristuje apreikštą Dievo malonę“ (1021). Mūsų amžinajam likimui turi įtakos mūsų elgsenos. Mums tenka sekti keliu, kurį nurodė Dievas, kad pasiektume gyvenimą, ir šis kelias yra meilė, suprantama ne vien kaip jausmas, bet ir kaip tarnystė kitiems Kristaus meilėje. Todėl šv. Kryžiaus Jonas († 1591) primena: „Savo gyvenimo vakarą būsime teisiami pagal tai, kaip mylėjome.“

Į turtuolio ir šiandienos daugelio žmonių prašymą, kad Dievas aiškiau save parodytų ir atsiųstų ką nors iš anapus, kas galėtų mums pasakyti, kad taip yra iš tikrųjų, Abraomas atsakė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“ (Lk 16, 29). Mozė ir pranašai – Dievo žodis. Atsiversti gali tas, kuris dėmesingai klauso Dievo žodžio. Tikėjimas negimsta iš įspūdingų stebuklų ar mirusiojo, kuris ateitų ir mus įspėtų, pasirodymo. Juk fariziejai neatsivertė pamatę Jėzaus prikeltą Lozorių, Mortos ir Marijos brolį (plg. Jn 12, 10). Mat aukščiausių tiesų negalima įspausti į tokį empirinį akivaizdumą, koks būdingas tik daiktybei. Tik Šventojo Rašto žodžiai, pasiekę mūsų širdį, gali atverti akis. Žinoma, Kristaus prisikėlimas yra didis stebuklas: argi po žaizdomis aptekusio prie turtuolio durų gulinčio Lozoriaus pavidalu neįžvelgiamas Jėzaus slėpinys, Jėzaus, kuris „kentėjo už miestų vartų“ (Žyd 13, 12) ir, nuogas prikaltas prie kryžiaus, buvo atiduotas minios pajuokai. Būtent šis tikrasis Lozorius yra prisikėlęs, tapęs didžiu Dievo ženklu (plg. Mt 12, 39–42) ir atėjęs apie tai mums pasakyti. Tikėti ir sekti juo, šiuo didžiu Dievo ženklu, mus ragina šis palyginimas, kuriame kalbama apie tikrovę, apie visos istorijos lemiamą tikrovę. Vis dėlto net ir šis stebuklas, šis Dievo ženklas, mums yra perkeistas į veiksmingą Žodį, į skelbimą. Nors ir nematę išeinančio iš kapo Jėzaus, tačiau, įsiklausydami į Dievo žodį, patiriame jo Prisikėlimo malonę ir išeiname iš savo kapo, išeiname atrasti savo brolių ir sesių. Tik taip tampame palaiminti, pereiname iš mirties į gyvenimą (plg. Jn 5, 24; 1 Jn 3, 14).

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2013-08.pdf