Laiške filipiečiams apaštalas Paulius ragina mąstyti apie kilnius dalykus, „apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama“. Šią mintį galima pasvarstyti ir antraip: ar krikščionims leistina apie tai nemąstyti? Šventojo Pauliaus žodžiai primena, kokia trapi mūsų minčių sfera. Jis atkreipia dėmesį į akivaizdų dalyką – mūsų minčių kokybė daro esminę įtaką mūsų elgsenai. Jei mąstysime apie tai, kas tyra, teisinga, dora, jei šios idėjos mums bus svarbios, jos reikšis ir mūsų gyvenime. Mūsų veiksmai seks paskui mintis.

Iš pažiūros apaštalo Pauliaus priminimas atrodo lengvai įvykdomas – kas begali būti paprastesnio ir malonesnio negu suktis gražių minčių rate. Nors iš tiesų turime polinkį užsisvajoti, mintimis nuklysti į gražų „kažkur ir niekados“, tačiau dažniau problema būna tai, kad nesugebame mylėti, kas gražu, užsisklendžiame juodoje, beviltiškoje tikrovės vizijoje. Paradoksalu, kad juodas ir pesimistinis požiūris atrodo kur kas patrauklesnis už šviesų tikrovės paveikslą. Tai tikrai šėtoniškas gundymas – pavergti mūsų mintis žemais, bjauriais dalykais. Apaštalas Paulius nėra naivus: jis nesako, jog pakanka mąstyti apie gražius dalykus, kad pasaulis taptų gražus. Tačiau tokia tikslinga mąstymo kryptis tiesiog būtina, kad tai, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama“, bent turėtų įgyvendinimo galimybę.

Evangelijos skaitinyje didesnę nuostabą mums kelia vynuogyno šeimininko, o ne jo nevertų nuomininkų elgesys. Nepadorus elgesys, apgavystės, chamizmas toks dažnas, kad tai atrodo kone normalūs dalykai. Jei susidūrę su nedorybe piktinamės, vadinasi, dar skiriame gėrį nuo blogio.

Kodėl vynuogyno šeimininkas anksčiau nesiėmė reikiamų veiksmų, kad suvaldytų vynuogyno nuomininkus, įsitikinusius, jog gali nebaudžiami savivaliauti? Kaip jis galėjo į tokią pavojingą vietą siųsti savo sūnų žinodamas, ką tie nedorėliai padarė anksčiau? Jei koks nors pedagogas ar politikas panašiai elgtųsi, jam prikištume neapdairumą ir neatsakingumą. Tačiau antgamtinėje tikrovėje tai, kas žmogiškais matais atrodo kvaila ir silpna, pasirodo vienintelis būdas išgydyti mūsų sergantį pasaulį. Blogio galiai tegali pasipriešinti žinia apie Dievo gerumą, atleidimą ir gailestingumą.

Jėzaus klausytojams buvo gerai pažįstama pranašo Izaijo giesmė apie mylimojo vynuogyną. Dievas yra mūsų gyvenimo savininkas. Jis meilingai mus sukūrė, aprūpino talentais ir leidžia mums patiems laisvai ir vaisingai kurti savo gyvenimą. Tačiau ateis ir teismo diena, kai privalėsime parodyti, kaip nugyvenome, turėsime atiduoti Dievui savo gyvenimo mokestį.

Savo tautai Dievas siunčia pranašus, kurie mušami ir žudomi. Pranašams tekęs likimas yra įspėjimas krikščionims. Šie barbariški laikai nėra tik praeitis. Ir šiandien yra žmonių, nepripažįstančių Dievo viršenybės, bandančių okupuoti visą gyvenimo erdvę. Dievo valios klausantys žmonės skriaudžiami ir niekinami.

Po daugelio bandymų siųsti pranašus ir per juos įspėti savo tautą Dievas siunčia savo Sūnų. Čia atsiskleidžia Jėzaus savimonė. Jis yra vienintelis Sūnus. Pagal tuometinius įstatymus, nesant paveldėtojo, vynuogyno nuomininkai galėjo pagrįstai tikėtis užvaldyti ūkį. Vynuogyno nuomininkų įžūlumas ir piktadarybės tolydžio vis didėja. Pagal ano meto supratimą, nužudyti vergą nebuvo toks didelis nusikaltimas, kaip kėsintis į savininko sūnaus gyvybę. Vynuogyno šeimininkas ir pasakojimo klausytojai turi pagrindą viltis: net nedorėliai turėtų gerbti vienatinį sūnų.

Klausant šios istorijos stebina tai, kad nuomininkai visiškai nebijo šeimininko. Iki šių dienų paplitusi lengvabūdiška galvosena, esą minkštaširdis Dievas nepajėgus sustabdyti piktadarybių, jo švelnumas leidžia vykti viskam. Jėzus savo klausytojams išpranašauja savo paties ir jų likimą. Jis bus nukryžiuotas ant Golgotos kalno už Šventojo miesto sienų. Jėzus vaizduoja būsimą savo klausytojų likimą, leisdamas jiems patiems nuspręsti, kas turi vykti su sūnaus žudikais. Žmonės patys suranda sau teisingą nuosprendį. Po keturiasdešimties metų, romėnams nusiaubus Jeruzalę, šis nuosprendis buvo įgyvendintas. Klausytojai taip pat nusprendžia, kad vynuogyno šeimininkas išnuomos vynuogyną kitiems, pareigingesniems nuomininkams. Dievas nukreipia savo malonę į pagonių tautas, kurios vaisingai tęsia tikėjimo darbą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-17.pdf