Evangelija dar kartą primena pasakojimą apie Betliejaus piemenis. Tai padeda mums Naujuosius Metus ryškiau suvokti Kalėdų šviesoje. Naujieji Metai tiek pažodine, tiek dvasine prasme yra metai po Kristaus gimimo, metai paženklinti Kristaus gimimu. Deja, daugybė žmonių gyvena tarsi turėdami kitokią laiko atskaitą: naudodamiesi XXI amžiaus technologijomis, dvasiškai jie lieka epochoje iki Kristaus gimimo. Kristaus dėka tapome Dievo vaikais. Mums taikomas pirmajame skaitinyje girdėtas keleriopas Viešpaties palaiminimas: „Tepažvelgia Viešpats į tave maloniai.“

Sausio 1-oji yra naujųjų metų diena. Į politinių ir visuomeninių pasaulio įvykių sluoksnį įrašyta ir kiekvieno iš mūsų individuali istorija. Ji prasideda gimimo diena, šaknimis tęsiasi į praeitį, apimdama šeimą, tėvynę. Paprastas žmogus dažnai jaučiasi pernelyg menkas. Daugelis net netiki galį išreikšti savo valią per rinkimus. Tai negera savanorio baudžiauninko nuostata. Naujųjų metų proga tokie žmonės tik sentimentaliai atsidūsta, simboliškai plėšdami kalendoriaus lapelį ir keldami šampano taurę. Įjungtas televizorius užgožia dėmesį ir patikimai apsaugo nuo tikrovės: akistatos su tikruoju Dievo dovanotu laiku. Krikščionims egzistuoja dar vienas, svarbiausias istorijos sluoksnis. Jį vadiname išganymo istorija. Tik šis sluoksnis mums atveria žmogiškosios istorijos grožį ir prasmę. Čia pilnatviškai susipina pasaulio, mano šalies, mano šeimos ir kiekvieno žmogaus individuali istorija. Šis sluoksnis išryškina dalykus, apie kuriuos nepranešė žiniasklaida, kurie daugeliui atrodė nereikšmingi, bet Dievo akyse buvo labai svarbūs. Šiuos dalykus dėkingai prisimename švęsdami naujųjų Viešpaties metų pradžią. Šie įvykiai iš tikrųjų labai reikšmingi, per juos akivaizdžiai reiškiasi Dievo malonė: šeima įvaikino kūdikį, kaimynas ėmė lankyti savigalbos grupę ir liovėsi girtauti, savanoriai jaunuoliai aplankė senelių namų gyventojus…

Marija tampa Dievo Gimdytoja istorinėmis Augusto ir Erodo valdymo dienomis, Kvirinui valdant Siriją. Be Marijos „Tebūnie“ istorijos tėkmė būtų likusi bevaisė. Marijos vaidmuo nepamainomas bendradarbiaujant Dievo išganymo plane. Mes taip pat gyvenam konkrečiu istoriniu laiku. Nuo mūsų priklauso, ar įausime savo darbą, gyvenimo auką į nuostabų Dievo plano audinį, ar aklai įsikibsime tik į savo gyvenimo siūlą, kuris, beje, vieną dieną nutruks… Yra žmonių, susitelkusių į istorinį ir politinį matmenį, pasinėrusių į profesinį gyvenimą, tačiau apleidusių santykius savo šeimoje. Yra taip pat tokių, kurie individualistiškai užsisklendžia vien savo mažame pasaulėlyje, atsiriboja nuo visuomeninio gyvenimo. Dar kitas pavojus yra susitelkti vien tik į religinį gyvenimą, pamirštant žmogiškąsias ir šeimos pareigas, galvojant vien tik apie pasaulio pabaigą, tačiau pamirštant gyvenamojo laiko poreikius. Prašykime Dievą, kad gyvendami laikinoje tikrovėje išliktume dėmesingi Viešpaties planams įvairiais gyvenimo lygmenimis.

Marijos gyvenime buvo daugybė situacijų, kai ji, žmogiškai žvelgiant, turėjo pasiduoti, tapti, kaip sakoma, likimo auka. Prireikė dieviškojo įsikišimo, kad Juozapas jos neatleistų. Galima numanyti, jog jai teko išgyventi kaimynų apkalbas. Marijai gimdant, šalia nebuvo jos motinos. Senelis Simeonas ir išminčiai pagarbino jos sūnų, tačiau drauge išpranašavo apie jos laukiančią kančią. Po išminčių pagarbinimo naktį teko bėgti į Egiptą, gelbėtis nuo Erodo persekiojimo. Marija gyveno svetimoje šalyje be draugų ar giminaičių. Jėzaus viešojo gyvenimo metu daugybė žmonių nesuprato jos Sūnaus ir buvo jam priešingi. Neįsivaizduojamas Marijos sielvartas po kryžiumi. Taigi jos gyvenimas buvo ištisinės krizės. Kaip ji nepalūžo po šia negatyvių išgyvenimų našta? Marijos pavyzdys gali padrąsinti tuos, kurie nepasitiki savo jėgomis. Po angelo apreiškimo pasijutusi nėščia, Marija teturėjo vieną tikslą – išnešioti Kūdikį, pasaulio Gelbėtoją. Kiekvienas turime gyvenimo misiją. Ši misija yra panaši į Marijos: atnešti Jėzų į gyvenimo tikrovę. Tiesiog neturime teisės pasiduoti. Marija laiko rankose Kūdikį, kad šis palaimintų pasaulį. Marija nepasidavė likimo smūgiams, bet dalyvavo Jėzaus misijoje nuo pat jo gimimo iki mirties. Paprastai žydų berniukas gimdavo namie, o kaimynai šią šventę sutikdavo muzikuodami. Jėzaus gimimas buvo švenčiamas giedant angelų chorams. Berniukui būdavo duodamas giminaičio vardas. Jėzui duotas vardas reiškė Viešpats išgelbėja. Po daugelio metų per Sekmines apaštalai skelbė: „Tas Jėzus, kurį jūs nukryžiavote, yra Viešpats ir Mesijas.“ Tuomet Marija turėjo prisiminti piemenų atneštą angelų žinią: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas.“

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2008-23.pdf