Kristaus pergalė neišvadavo krikščionių nuo kančios, bet suteikė jai naują prasmę. Sunku rasti paguodos žodį žmogui, kurio padėtis atrodo be išeities: vaikas serga nepagydoma liga, priklausomybių pavergtas sutuoktinis smurtauja… Bėdos, ligos, netektys susipina į neišpainiojamą sunkumų kamuolį, kurį sunku net įvardyti, nemalonu apie tai kalbėti ir tuo dalytis – juo labiau parduoti „Bėdų turguje“. Jei pasiūlytume pasielgti panašiai kaip šios dienos skaitinyje elgiasi Jėzus – pasitraukti į nuošalią vietą ir pasimelsti, gal net sulauktume pasipiktinimo: tyla ir vienatvė būtų trokštama prabanga, kurios gyvenimo aplinkybės jau daug metų neleidžia patirti.

Jobo knyga – tai pasakojimas apie žmogaus žaizdą, kančią ir atlygį. Knygos pabaigoje Dievas atlygina tikėjimą išlaikiusiam Jobui. Išbandymai kerta skaudžiausius smūgius, kėsinasi į sveikatą, gyvybę. Jobas ir jo bičiuliai užduoda tuos pačius klausimus, kaip ir mes susidūrę su problemomis. Pagirtinas Jobo bičiulių solidarumas, noras paguosti, tačiau matome, kaip vėliau tai virsta pamokymais, teisimu ir smerkimu. Jobas negali paaiškinti, kodėl jį ištiko tokios nelaimės. Net žmona ragina jį keikti Dievą. Tačiau per visą išbandymų ir abejonių laiką Jobas išlaiko tikėjimą. Šia prasme jis yra Jėzaus įvaizdis. Jėzaus akivaizdoje iškyla žmogaus vargas ir pasaulio dejonės. Dar aiškesnė tampa tiesa: nuodėmės pažeistame pasaulyje žmogus yra suvargęs, sužeistas, paniekintas. Kristaus meilė leidžia mums pažvelgti į žmogaus vargą naujomis akimis.

1996 m. Alžyre prie savo namų durų buvo nužudytas Orano vyskupas Pierre Claverie. Jis apsisprendė likti Alžyre nepaisydamas siautėjančio islamistų teroro ir varžymų skelbti Evangeliją. Štai jo homilijos fragmentas: „Esame čia dėl nukryžiuoto Mesijo, ne dėl ko kito. Neturime jokių kitų interesų, jokių įtakų, kurias norėtume išsaugoti. <…>Neturime jokios galios, tačiau esame tarsi prie bičiulio, sergančio brolio lovos, tyliai laikydami jam už rankos ir šluostydami kaktą. Esame čia dėl Jėzaus, kenčiančio smurtą, kuris niekam nėra išganingas.“ Evangelijos šviesoje tikime, kad Jėzus pirmasis paėmė šį tikėjimo liudytoją už rankos. Jėzus laiko ranką kiekvieno, kuriam gyvenimas tampa ištisine kankyne, kuris drauge su Jobu taria: „Mano dalia – naktys, pilnos širdgėlos.“

Apaštalo Pauliaus žodžiai rodo, kiek reikia investuoti į pašaukimą, kurį kiekvienam iš mūsų patikėjo Dievas. Apaštalas liudija: visko atsižadėjau, tapau visų vergu; padariau viską, kas būtina, ir net daugiau. Tačiau drauge jis apdairiai vertina savo pastangų vaisius ir viliasi „bent kai kuriuos išgelbėti“.

Šiandienos Evangelijoje matome Jėzaus užmojį. Išganytojas nesustoja džiaugtis skelbimo vaisiais. Jis sako apaštalams: „eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį“. Skaitome, jog Jėzus daugelį (nesakoma, kad visus) išgydė. Ligonių gydymas, demonų išvarymas – Mesijo atėjimo ženklai.

Jėzaus laikais gydytojų paslaugos buvo prieinamos tik turtingiesiems. Paprasti žmonės tiesiog gulėdavo ligos ištikti ir laukdavo, kada pasveiks arba numirs. Simono uošvės karščiavimas reiškia ne vien jos ligą, bet simbolizuoja visos žmonijos situaciją Viešpaties akivaizdoje. Šią situaciją nusako Jobo skundas. Jėzus išgydo Simono uošvę tiesiog pakeldamas moterį už rankos, konkrečiai ir apčiuopiamai parodydamas savo meilę ir galią. Moteris negaišta laiko stebėdamasi įvykusiu stebuklu, bet spontaniškai ir nuoširdžiai imasi patarnauti Viešpačiui ir jo mokiniams.

Evangelijoje taip pat rašoma, kad Jėzus meldėsi. Malda yra pirmiausia susitikimas su Dievu. Jėzus meldžiasi rytui auštant, kai dar tamsu. Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje, o jo neapsakoma šviesa mums, žmonėms, atrodo tarsi tamsa. Jėzus eina į nuošalią vietą ir meldžiasi prieš prasidedant naujai dienai. Ryto malda yra tarsi pirmoji atnaša, pašventinanti Dievui priklausantį laiką. Malda išreiškia tai, kas svarbiausia: Dievui priklauso viskas.

Simono žodžiuose „visi tavęs ieško“ nuskamba pasitenkinimo dėl žmonių pripažinimo gaidelės. Mes taip pat panašiai kaip Simonas esame gundomi išnaudoti kažkada pasiektas pergales ir laimėjimus. Tačiau sėkmė dažnai yra pagunda. Jėzus leidžiasi kelionėn. Šis sprendimas nulemtas vidinio įsitikinimo, kad reikia vykdyti Tėvo valią ir skelbti žodį. Jėzus nenori būti laikomas tik stebukladariu. Jo stebuklai liudija gailestingumą, užuojautą. Jie taip pat ženklina galutinę pergalę prieš blogį. Tai nereiškia, kad kiekvienu atskiru atveju blogis išraunamas visiems laikams. Atėjus laikui tai bus galutinai įvykdyta.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2009-02.pdf