Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS   

Jonas sutinka Jėzų. Senasis Testamentas susitinka su Naujuoju Testamentu. Šis įvykis užbaigia advento laikotarpį. Nors šie du kūdikiai dar tebėra savo motinų įsčiose, pasakojime jau dvelkia būsimųjų Kalėdų nuojauta. Turime suvokti Luko aprašytų įvykių reikšmingumą. Nepanašu, kad evangelistui rūpėtų aprašyti tik šeimos memuarus ir kūdikio Jėzaus gimimo aplinkybes. Lukas panaudoja šias aplinkybes kaip nuostabaus teologinio statinio pamatą. Tai prielaida įžvelgti Jėzaus asmens slėpinį ir būsimąją misiją. Lukas pasinaudojo keliomis Senojo Testamento temomis. Su jomis susiduriame šio sekmadienio skaitinyje. Evangelistas atskleidžia glaudų dviejų Testamentų ryšį. Jono Krikštytojo vaidmuo Luko teologijoje labai svarbus. Jis paskiausias ir vainikuojantis Senojo Testamento žinios atstovas. Jonas Krikštytojas baigia vieną istorijos periodą ir atveria duris į naują epochą. Po šiandienos Evangelijoje aprašytos scenos Lukas daugiau nebeaprašo nė vieno Jėzaus ir Jono susitikimo. Tačiau iš Luko evangelijos aišku, jog, Jėzui pradėjus viešąją tarnybą, Jonas tebebuvo gyvas. Pavyzdžiui, Lukas pasakoja, kad Jonas siunčia du mokinius pasiteirauti Jėzaus apie jo misiją (Lk 7, 18–23). Tačiau Jėzus ir Jonas Evangelijoje nuo šiol nebepasirodo drauge. Jėzaus laikas priklauso išskirtinai jam, jis vienintelis ir neprilygstamas. Vien Jėzus suteikia naują prasmę istorijai.

Lukas, be abejo, žinojo, kad Jėzų Jordane pakrikštijo Jonas. Tačiau evangelistas plėtoja savo pasakojimą neminėdamas Jono vardo (Lk 3, 21 – 22). Prieš tai Lukas rašo, kad Erodas uždarė Joną į kalėjimą. Luko pateikiamoje teologinėje perspektyvoje svarbu, kad Jonas neįsiveržtų į vien tik Jėzui priklausantį laiką. Tokia kruopščiai apmąstyta Luko evangelijos sandara turi iškelti su niekuo neprilygstamą Jėzaus reikšmingumą. Jėzus iki galo įvykdo ir apibendrina praeities lūkesčius bei suteikia visiškai naują prasmę ateičiai. Iš tikrųjų trumpas Jėzaus gyvenimo žemėje laikotarpis yra visos istorijos, viso laiko centras. Turėdami omenyje Luko teologinę perspektyvą, galime dar geriau suvokti šios dienos skaitinį. Vienintelis Luko aprašomas Jėzaus ir Jono susitikimas yra labai reikšmingas. Atkreipkime dėmesį, kad būtent Marija imasi iniciatyvos aplankyti Elzbietą jos namuose. Nors natūralu, kad jaunesnė moteris lanko vyresnę giminaitę, galima numanyti evangelisto Luko mintį. Tai yra paties Jėzaus darbas. Jėzus yra dovana, nešama kitiems. Elzbieta vadina Mariją „mano Viešpaties motina”. Tai primena pagarbą, teikiamą karalienei motinai Dovydo karalystės tradicijoje (1 Kar 2, 19). Marija yra karalienė Motina. Po Jėzaus prisikėlimo Bažnyčia vadina jį Viešpačiu. Taigi Elzbietos žodžiuose jau numanomas būsimasis Jėzaus viešpatavimas.

Aplankymo metu kūdikis Jonas „šoktelėjo iš džiaugsmo” Elzbietos įsčiose. Lukas, be abejo, prisiminė karalių Dovydą, kuris „šoko iš visų jėgų Viešpaties akivaizdoje” (2 Sam 6, 16). Jei šis Jono ir Jėzaus susitikimas sukėlė tokių apmąstymų Lukui, mes taip pat dėmesingai privalome laukti To, kuris ateis.

„Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius”. Angelo Gabrieliaus žodžiai į žemę atneša garbinimo giesmę Marijai. Pagarba Marijai, kylanti iš Luko perduotos tradicijos, yra susijusi su Jėzaus garbinimu. Elzbietos šūksnyje atkreipkime dėmesį į jungtuką „ir”. Jėzaus garbinimas ir pagarba Marijai nėra tapatūs, tačiau jie glaudžiai tarpusavyje susiję. Kas garbina Jėzų, privalo mylėti ir gerbti jo Motiną. Kas gerbia Mariją, privalo ją garbinti dėl Jėzaus, ši pagarba turi kilti iš Jėzaus ir vesti į Jėzų. Taigi Katalikų Bažnyčioje paplitęs maldingumas ir pagarba Marijai nėra atsitiktinis ar netgi, kai kurių nuomone, pagoniškas krikščionybės priedėlis. Tai meilės ir dėkingumo išraiška, turinti pagrindą Šventajame Rašte. Negalėtume švęsti Kalėdų vien tik su Jėzumi. Kūdikėlis Kristus nebuvo angelų atneštas iš dangaus, bet gimė iš Marijos. Šio sekmadienio skaitinyje mąstydami apie dviejų nėščių moterų susitikimą, nustembame, kaip glaudžiai žmogiškumas susilieja su dieviškumu. Įprasti ir prigimtiniai dalykai susipynę su pačiais kilniausiais. Vystyklų skalbimas nėra priešingas kilniausiai šlovinimo giesmei. Praėjusių šimtmečių krikščioniškajame mene daug kartų vaizduotas viltingas Marijos ir Elzbietos susitikimas. Šios dvi moterys yra mūsų vilties šauklės.

Parengta pagal J. Fichtner, B. Mayer, H. Maly

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0022/022hom2.html