Parke ant suolo sėdi senutė ir lesina paukščius. Kai kuriuos iš jų ji pašaukia vardu ir džiaugiasi, kad vienas iš jų atlekia ir lesa iš jos rankos. Ji laiminga, kad štai yra gyvų būtybių, kurioms gali padaryti gera ir kurios yra jai atsidavusios. Aš irgi žiemos metu prie savo lango pakabinu nesūdytų lašinėlių, ir zylutės tiesiog pulkais atlekia. Matyti, kokios jos patenkintos. Pastebėjau, kad toje aplinkoje paukšteliai dažniau čiulba. O pavasarį, regis, pirmą giesmę sugieda kaip tik čia.

Taigi mažieji sparnuočiai tampa žmogui draugai, o vienišiems ir paguoda. Paguoda taip, bet ji tikrai nepakeičia nesančios žmogaus gyvenime meilės. Meilė visuomet reikalinga kokio nors „Tu”. Žmogus tą „Tu” gali rasti tik kitoje būtybėje, kitame asmenyje, kuris yra arba žmogus, arba esantis aukščiau už žmogų.

Kai žmogus myli, atsiskleidžia jo asmenybė: visa, kas jame yra, sustiprėja. Žmogus tada gali siekti kažko aukštesnio, gali ryžtis didelėms aukoms. Tuomet jis gyvena nuoširdžiau, tvirčiau, laimingiau. Ir teisingai sako poetas: Laimingas tik tas, kas myli.

„Ir bus du viename kūne”. Pats Dievas matė, kad žmogui negera būti vienam. Ir Adomas tarp visų kūrinių sau tinkamo bendrininko nerado. Ir tik kada Dievas padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų – žmogus tarė: „Ši pagaliau yra kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno!” Ir taip žmogus meilėje pradėjo gyventi.

Ir mes, ar tai pamėgdžiodami Dievą, bet greičiausiai matydami, kad vienam arkleliui sunku traukti, pakinkome porelę. Tačiau negalime jų sujungti meilėje.

O Dievas ne tik Adomui atvedė Ievą, kad būtų du viename kūne, bet tą atbaigtą kurti žmogų padarė pagal savo paveikslą ir panašumą. Taigi ne tik Ieva – Adomo panašumas, bet ir tie du viename kūne Dievo panašumas.

Kur tas žmogaus panašumas į begalinį, amžiną, visagalį Dievą? Yra sektų, manančių, kad Dievas turįs kūną, ir dėl to žmogus esąs sutvertas pagal Dievo paveikslą. Taip galvoti būtų per daug naivu. Tad kur tas Dievo ir žmogaus panašumas?

Dievas yra visokios būties šaltinis. Jis yra tas, kuris yra – Esantysis. Jis pirmuosius žmones surišo meilės ryšiu, kad du taptų vienas kūnas. Jeigu mes kalbėdami apie žmogų sakome: kuo stipresnė meilė, tuo intensyvesnis yra žmogaus gyvenimas, tai, iš originalo darydami išvadą apie atvaizdą, tikrai galime sakyti, kad Dievo esmę sudaro meilė. Šv. Jonas todėl mums sako: „Dievas yra meilė” (1 Jn 4, 16).

O jeigu Dievas yra meilė, tai ir Dievo gyvenimas turi būti reikalingas kažkokio „Tu”, nes be kokio nors „Tu” nėra meilės. Ir Dievas be kokio nors „Tu” mums, žmonėms, būtų visiškai nesuprantamas ir vienišas. O jei esame tie pirmieji, kuriuos jis pamilo, tada, kaip ir Dievas, turime būti amžini. Bet juk mes esame Dievo sutverti laike. Kai Dievas turi turėti sau lygų „Tu”, jis negali būti jo kūriniuose. Dievas gali mylėti Dievą tik savyje pačiame.

Taigi yra taip, kaip Jėzus sako: „Aš ir Tėvas esame viena. Aš pažįstu Tėvą ir Tėvas pažįsta mane”. Tėvas ir Sūnus yra sujungiami trečiuoju asmeniu – Šventąja Dvasia… Žinoma, niekas niekada negalės šios paslapties iki galo pamatuoti, tačiau žmogaus palyginimai leidžia mums bent kai ką nujausti iš tos dieviškos Trejybės gyvenimo. Ir tai stipriai išgyveno šv. Jonas: „Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą” (1 Jn 4, 7).

Kai menininkas sudaro savo kūrinio planą, tas darbas yra tik jo mintyse, o kai jis įgauna formą, egzistuoja ir pasaulyje. Palyginus mus su Dievo buvimu, mes tesame tik jo mintys.

Dievas nuo amžių yra kaip Tėvas, kuris pažįsta save kaip Sūnų, ir kad Tėvas ir Sūnus myli vienas kitą Šventojoje Dvasioje.

O kadangi žmogaus gyvenimas yra Dievo buvimo paveikslas, tam tikra prasme, kaip moko šv. Augustinas, žmogaus egzistavimas yra panašus į Dievą Tėvą, jo savęs pažinimas yra panašus į Dievo Sūnų, ir žmogaus meilė yra panaši į Šventąją. Dvasią.

Galbūt Švenčiausiosios Trejybės atvaizdą galėtume įžiūrėti ir vyro bei žmonos tarpusavio meilėje, kuri įgyja pavidalą kūdikyje ir tokiu būdu pratęsia žmogaus gyvenimą.

Dievas yra meilė, ir kur yra tikroji meilė, ji turi tikrai kažką dieviška, ji turi kažką iš Švenčiausiosios Trejybės.

Viešpats Kristus, mus mylėdamas, mums apreiškė šitą didelę Dievo paslaptį ir jis nori, kad mes turėtume dalį Trejybėje – vieno Dievo meilėje.

Štai per krikštą jis mums suteikia dieviško gyvenimo pradmenis vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Ir Kristaus Bažnyčia sako mums mūsų mirties valandą, kai mes turime pereiti į amžinąjį Dievo meilės gyvenimą: „Krikščionio siela, palik šį pasaulį vardan Dievo, visagalio Tėvo, kuris tave sutvėrė, vardan Jėzaus Kristaus, kuris už tave kentėjo, vardan Šventosios Dvasios, kuri į tave buvo įlieta”.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9909/909pam2.html