Savo laiškuose šv. Paulius dažnai vartoja antitezę kūnas – siela. Tai mėgstama jo tema. Iš tiesų, krikščionio širdyje vyksta nuolatinė kova – kiekvienas yra pašauktas laisvei, kuri leidžia žmogui pasirinkti. Deja, ta galimybė rinktis dažnai panaudojama ne pagal Dievo valią. Žmogus apsisprendžia už nuodėmę, kuri griauna Šventosios Dvasios darbą. Nuodėmė pavergia tuos, kurie paklūsta jos įstatymui, primeta savuosius geismus, ir nusidėjęs žmogus tampa kūniškas: “Kurie gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūno reikalais” (Rom 8, 5). Gyvenimas pagal kūną keičia ir mąstyseną. Pastaroji tampa kūniška ir trukdo suprasti Dievo planus.

Gyvenimo tikrovė liudija, kad daugelis žmonių priešinasi Dievo Dvasiai. Akivaizdu, kad reikalinga jėga iš aukštybių, kuri sustiprintų, sukrėstų ir atgimdytų. Būtinas “šaltas dvasios dušas”, kad kūniškas žmogus išsiblaivytų.

Tik blaiviai mąstantis žmogus supranta, kad vaikystėje ar kūdikystėje gauto Krikšto, priimtų sakramentų neužtenka. Panašiai nepakanka ir kiekvieną sekmadienį ateiti į bažnyčią. Pačiai Bažnyčiai reikalingos naujosios Sekminės, kurių taip karštai meldė popiežius Jonas XXIII. Šventoji Dvasia gali ir nori pakeisti, atnaujinti Žemės veidą, atgimdyti žmogų.

Puikiai Dievo Dvasios veikimą žmoguje apibūdina Martynas Liuteris, sakydamas kad natūralus (kūniškas) žmogus gimsta turėdamas daugybę troškimų, net blogų pageidimų. Natūralusis žmogus geidžia valdžios, moterų, malonumų, pinigų. Todėl Dievas kūniškam žmogui (t. y. kiekvienam iš mūsų) tampa priešu, pančiais, kliūtimi, trukdančia keliauti, nes nuolatos įsakinėja: “Tu privalai daryti šitai, negali daryti ano”. Negalima geisti artimo moters, neteisingai liudyti ir panašiai. Taigi Dievas tampa priešu.

Kai nužengia Šventoji Dvasia, ji pradeda atskleisti žmogui naują Dievo paveikslą. Tai jau ne kliūtis ar džiaugsmo priešininkas. Priešingai, jis tampa pagalbininku, kuris mumis labai rūpinasi, myli ir atiduoda savo viengimį Sūnų. Tai metas, kai vergas tampa sūnumi. Tampama sūnumi, Dievo vaiku. Štai dėl ko reikalingas atgimimas iš vandens ir Šventosios Dvasios. Atgimęs žmogus sako: “Abba, Tėve. Aš iš tikrųjų tavęs nepažinojau. Pažinau tave tik iš nuogirdų, bet dabar, kai Dvasia apreiškė man Tavo veidą, pažįstu tave”.

Kiekvienas turėtume paklausti savęs: “Ar tikrai pažįstu Tėvą, ar patyriau Jo išlaisvinančią meilę?” Mūsų pašaukimas – mylėti ir būti mylimiems. Paulius rašė: “Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų… Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę” (Fil 3, 8.10). Šiuose apaštalo žodžiuose juntamas Šventosios Dvasios alsavimas. Taip negali kalbėti kūniškas žmogus. Taip kalba atgimęs žmogus, naujas kūrinys Kristuje. Mes visi galime ir turime būti kaip Paulius, galime pažinti ir pamilti Dievą.

Šiandien Tu, kaip ir Paulius, gali sutikti Jėzų. Susitikimo vieta: čia, kur dabar esi. Susitikimo valanda: dabar, kai girdi šį žodį.

Priimki Viešpaties kvietimą: “Ateik pas mane, nes tu vargsti ir esi prislėgtas: aš tave atgaivinsiu”.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9611/611hom1.html