Mūsų didžiausias turtas ir giliausias džiaugsmas yra Švenčiausiasis Sakramentas, Dievas su mumis. Kristus mums davė patį save Eucharistijoje, kad būtų mūsų sielų maistas ir gyvybė. Tuo jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis. Kadangi altoriaus sakramente yra pats Kristus, reikia jį garbinti adoruojant. Švenčiausiojo Sakramento aplankymas yra dėkingumo įrodymas, meilės ženklas ir pareigos garbinti mūsų Viešpatį Kristų atlikimas. Ar šiandienis žmogus nenuvertina Eucharistinės duonos? Eucharistijos dovanoje Jėzus sudėjo visus savo turtus. Todėl Vatikano II Susirinkimas taip labai skatina tikinčiuosius vertinti šią meilės dovaną, aktyviai dalyvauti šv. Mišiose, kad jose, aukodamiesi su Kristumi ir priimdami jo Kūną ir Kraują, susijungtume su juo.

„Žemiškoji duona pasotina žmogų tik tuo atveju, jei sykiu su ja žmogus valgo ir Dangaus duoną. Duona ir teisybė yra neatskiriamai susijusios tarp savęs. Tai yra gilus žmogiškojo gyvenimo ir žmogiškosios būties dėsnis“ (A. Maceina). Šie mūsų tautos filosofo žodžiai man priminė politinių kalinių ir tremtinių pasakojimus apie badą ir alkį lageriuose bei kalėjimuose. Mūsų tautiečiai taip būdavo nusilpę, jog maistas, duona jiems tiesiog sapnuodavosi. Mažytis duonos gabalėlis būdavo saldesnis už medų ir bičiulio nuo savo burnos atitrauktas ir paduotas kitam kąsnelis vertingesnis už tūkstančius žodžių „myliu“. Duona – tai gyvybė. Dievas nėra kažkokia abstrakti idėja ar vangi filosofija, tolima šių laikų žmogui. Jėzus nebuvo vaiduoklis: jis gyveno tarp mūsų turėdamas konkretų kūną, keliavo po savo gimtuosius kraštus. Jis buvo Žodis, tapęs Kūnu. Todėl negalima mylėti Jėzaus nemylint jo Kūno, t. y. negalima mylėti Viešpaties neklausant žodžių, sklindančių iš jo lūpų. Jėzaus Kūnas nėra nebylus, nejudantis ir nieko nereikalaujantis stabas. Jėzus kalba, aiškina jo žodžių nesuprantantiems. Jis pateikia visą save norintiems jį priimti, tiems, kurie vertina meilę, kurie nuo jo nepabėga, tiems, kurie juo pasitiki. Kristaus Kūnas vaikšto ir šiandien jo meilės Evangelijoje, guosdamas mus, ištiktus nelaimės, netikrumo, skelbdamas išlaisvinimą ir džiaugsmą. Nuo tada, kai pirmą kartą priėmėme Eucharistiją, Kristaus Kūnas mus lydi įvairiais mūsų gyvenimo laikotarpiais mus gydydamas ir stiprindamas.

Eucharistija – tai Dievo meilės žmogui slėpinys. Dievui buvo maža parodyti savo meilę žmonėms atperkant juos kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Jis negalėjo palikti žmonių vienų žemėje be savo meilės. Štai kodėl Jėzus pasiliko duonos ir vyno pavidaluose. Jėzus kaip gerasis ganytojas kviečia mus ateiti: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28–30). Gyvasis Dievas Jėzus Kristus laukia mūsų Eucharistijoje. Jis visada pasirengęs padėti močiutei, ligoniui, bedarbiui, tėvui ir motinai, vaikui, jaunuoliui ir merginai – kiekvienam, kuris tik prašo jo pagalbos. Negalima garbinti Kristaus Kūno ant altoriaus, o vėliau tą patį Kristaus Kūną niekinti vargšuose ir kenčiančiuose jais nesirūpinant. Mes mylime ne kažkokią idėją, bet konkrečius žmones. Žmogaus kūnas yra konkretus. Motina Teresė iš Kalkutos sakė: „Mums sunku tikėti, kad žmonės gali matyti Kristaus Kūną duonos gabalėlyje ir negali matyti jo žmonėse, jų veiduose.“ Pasirodo, sunku matyti Dievo veidą Dievo kūriniuose, jo paveiksluose – žmonėse. Štai kodėl Jėzus padaugino duoną, kad ją valgant mums atsivertų akys ir pamatytume Jėzų savo artimame ir net tolimame žmoguje. Evangelija mums padeda konkrečiai mylėti visą žmoniją.

Eucharistija – tai mūsų auka Dangaus Tėvui. Šv. Mišių aukoje mes šloviname Viešpatį, dėkojame jam už visas malones, atsiprašome už nuodėmes ir dėkojame už gailestingumą, pateikiame giliausius savo širdies prašymus. „Priimdami Komuniją, mes privalome prašyti pagijimo iš tų ydų, į kurias labiausiai esame linkę“ (šv. Pilypas Neris). „Nesakykite, kad esate nusidėjėliai, kad turite per daug vargų ir todėl neišdrįstate artintis prie šv. Komunijos… Tai būtų tas pats, jei sakytumėte, jog labai sunkiai sergate ir todėl nenorite nei gydytojų, nei vaistų“ (šv. Arso klebonas). Eucharistijoje pats Dievas tampa mūsų sielų maistu. Jis pašventina mus, gydo mūsų sielą ir kūną, suteikia buvimo su Dievu džiaugsmą ir amžinąjį gyvenimą – nemirtingumą. Jėzus tapo mūsų maistu, kad glaudžiausiai susijungtų su mumis. Jis tai aiškiai patvirtino savo žodžiais: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56).

„Kai kurie sako, jog reikia būti šventiems, kad galėtume eiti Komunijos. Tai netiesa ir apsirikimas! Komunija kaip tik yra tiems, kurie nori būti šventi, bet dar tokie nėra; tai vaistas sergantiems, maistas nusilpusiems“ (šv. don Boskas). Supraskime, žmonės, kurie nori dirbti išganymo darbus, uoliai kviečia Jėzų į savo širdį, nori su juo susivienyti Komunijoje. Kadangi Jėzus Švč. Sakramente yra gyvas, priimdami jo Kūną ir Kraują, priimame ir jo sielą, ir jo dieviškąjį Asmenį; o kur yra vienas Švč. Trejybės Asmuo, ten yra ir kiti du, todėl turime teisę sakyti, jog šv. Komunijoje ateina Dievas su Šventąja Dvasia, o tuomet pasidarome Dievo namais ir visos Švč. Trejybės buveine. Pasižadėkime dažnai eiti šv. Komunijos vis gyviau tikėdami ir prašykime, kad Kristus pasiliktų su mumis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2015-05.pdf