Išminties knygos skaitinys padeda mums suvokti, kad „irus mūsų kūnas nusveria sielą“, todėl mums sunku perprasti Dievo užmojį. Evangelijoje šiandien skelbiama sunkiai suprantama Jėzaus meilės pamoka. Jėzaus žodžiai nereiškia, kad pažodžiui juos suvokdami mes imtume neapkęsti savo tėvų ar vaikų, bet kad mylėtume juos tinkamai. Šventasis Raštas atskleidžia kiekvienam skirtą Dievo meilės planą. Apaštalo Pauliaus Laiškas Filemonui moko naujomis akimis žvelgti į krikščionį pranokstant įprastų socialinių santykių suformuotus štampus.

Šiandienos Evangelijoje skambantis prieštaringas įspėjimas seka po pasakojimo apie pokylį, kai pakviestieji atsisakė jame dalyvauti atsikalbinėdami dėl įvairių reikalų. Kvietimo į pokylį nepriėmė žemiškaisiais reikalais pernelyg užsiėmę žmonės. Šokiruojantis meilės ir neapykantos sugretinimas turi pažadinti iš egoizmo, mažadvasiškumo ir suteikti mūsų gyvenimui amžinybės perspektyvą. Tai raginimas rinktis aukščiausią gėrį, patį Dievą. Tik Dievo meilės apšviesti giminystės ryšiai užima tinkamą vietą žmogaus širdyje. Biblijos tyrinėtojai aiškina, kad semitams būdinga gretinti priešingų reikšmių žodžius neatsižvelgiant į prasmės atspalvius. Pavyzdžiui, Senajame Testamente įprastomis daugpatystės sąlygomis mažiau už kitas mylima žmona apibūdinama kaip „neapkenčiama”. Ši sąvoka reiškia ne priešiškumą ar pasibjaurėjimą tuo asmeniu, bet ne tokią intensyvią meilę, palyginti su „mylima“ žmona. Tokią „neapykantos“ sampratą pritaikydami Jėzaus žodžiams, suprantame, kad norintysis būti jo mokiniu privalo mylėti Kristų labiau negu artimuosius. Ketvirtasis Dievo įsakymas neatšaukiamas, tačiau pasiryžimas sekti Kristumi gali tapti konfliktų šeimoje priežastimi. Šio palyginimo analogas Senajame Testamente taikomas Levio giminei: „Į savo gimines nekreipė dėmesio, savo vaikus atsisakė pažinti“(plg. Įst 33, 9). Gyvenimo apsisprendimas sekti Jėzumi yra nepalyginamai radikalesnis negu laikina Levio tarnystė. Su reikliu meilės pamokymu susiję iššūkiai imti savo kryžių ir atsižadėti visos nuosavybės. Luko evangelijoje nuolat pabrėžiama Mamonos priešingybė Dievo karalystei.Viešpats yra pirmesnis ir svarbesnis už visus mūsų turimus dalykus. Krikščioniškoji askezė iš tikrųjų reiškia geresnės dalies pasirinkimą. Evangeliniai neturto, skaistumo ir klusnumo patarimai turi prasmę ne dėl tų dalykų, kurių atsisakoma, bet dėl siekinio – Dangaus karalystės.

Afrikiečiai įdomiai gaudo beždžiones. Jie išgremžia moliūgą ir jame padaro angą, į kurią telpa beždžionės letena. Tuomet pripildo moliūgą riešutų ir pririša prie medžio. Beždžionė sugriebusi pilną saują riešutų sugniaužia kumštį, tačiau skylė per maža, kad jį ištrauktų. Atgniaužti saują reikštų netekti riešutų, o to ji nenori. Panašiai būna ir mums. Ir mes gyvenime prisirišame prie dalykų, kurie yra kur kas mažiau, negu norėtume. Turime atgniaužę kumštį palikti žemiškus riešutus ir ištiesti ranką maldai.

Motina Teresė gyvendama garsėjo savo nepalaužiama viltimi ir meile, tačiau vedant jos beatifikacijos bylą pasirodė, kad ji dešimtmečiais išgyveno abejones, jautėsi Dievo nenorima ir apleista. Kai kas neteisingai interpretavo Motinos Teresės patirtį kaip tikėjimo krizę. Iš tikrųjų jos tikėjimas buvo ypač gilus. Ji ėmė kasdienos kryžių ir sekė Jėzumi. Popiežius Jonas Paulius II Motinos Teresės beatifikacijos homilijoje sakė: „Motina Teresė dalyvavo nukryžiuoto Kristaus kančioje, ypač per ilgus vidinės tamsos metus. Šį išbandymą ji priėmė kaip dovaną ir privilegiją. Savo tamsiausiomis valandomis ji dar karščiau meldėsi priešais Švenčiausiąjį Sakramentą.“ Įsipareigojimas tapti Jėzaus mokiniu palyginamas su bokšto statyba ir pasirengimu mūšiui. Jėzus neslepia, kiek tai kainuoja. Krikščionis turi vadovautis ne karštu impulsyvumu, bet blaiviu savo galimybių vertinimu. Tačiau šie palyginimai nereiškia, kad Jėzaus sekėjai suskirstomi į dvi kategorijas: „uoliuosius“, pasiryžusius visko atsižadėti, ir „drungnuosius“, besivelkančius iš paskos. Nuo krikščionybės pradžios vieni Jėzaus išpažinėjai tuokėsi, kiti dėl Dangaus karalystės nesituokė, vieni parduodavo nuosavybę, kiti ją pasilaikydavo. Kiekvienas krikščionis kviečiamas savitu būdu sekti Kristumi.

Nuodėmingas žmogus – o tokie visi esame – nesugeba tinkamai mylėti ne tik savęs, bet ir kitų. Būdami nuodėmingi taip pat nemokame nesavanaudiškai tarnauti. Santykiuose su kitais žmonėmis prasiveržia polinkis savintis ir dominuoti. Arba vadovaujamasi mainų logika: už meilę tikimasi sulaukti atsakomosios meilės. Nors trumpame apaštalo Pauliaus laiške Filemonui aptariamas vieno žmogaus likimas, jis svarbus visai Bažnyčiai. Jame atskleidžiama, kaip tikėjimas į Kristų perkeičia žmonių santykius ir gydo buvusią neapykantą. Paulius prašo Filemoną išlaisvinti anksčiau nuo jo pabėgusį vergą Onesimą. Buvęs vergas tapo tikėjimo broliu. Kristus, patyręs vergišką mirtį ant kryžiaus, atnešė sutaikinimo žinią, tačiau ji gali būti priimta tik laisva širdimi. Apaštalas ragina Filemoną elgtis kitaip negu įprasta to meto socialinėje sanklodoje. Jis ragina mylėti ir tarnauti kito labui nukryžiuoto Jėzaus pavyzdžiu.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-15.pdf