Autorius: BAŽNYČIOS ŽINIOS

„Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią.” Šiais apaštalo Pauliaus žodžiais iš Laiško Korintiečiams prasideda viena gražiausių Šventojo Rašto vietų – vadinamasis Himnas meilei. Tikrai, šis kelias pranoksta visus kitus kelius. Tikra yra tai, kad meilė – svarbiausias žmogiškosios būties dalykas. Vienintelis klausimas, kurį kelia sau žmonės ir į kurį taip sunku atsakyti,– kas toji meilė ir kaip mylėti. Tai yra dalykas, kurio mums patiems labiausiai reikia ir kurį mes norėtume gausiai skleisti kitiems, tačiau tuo pat metu šio dalyko mums nuolat stinga ir mes dažnai prastai jį įgyvendiname. Nuo to, kaip esame mylimi ir kaip savo ruožtu sugebame perteikti meilę, priklauso tiek mūsų žmogiškoji pusiausvyra, tiek dvasinio gyvenimo kokybė. Ką gi mums atskleidžia šiandieninis Dievo žodis?

Teisingi ir paprasti apaštalo Pauliaus žodžiai liečia giliausius mūsų asmenybės klodus. Paulius mums sako apie meilės būtinybę ir jos atgarsius mumyse, – tai tarsi gyvenanti mumyse amžinybė. Tačiau, kuo giliau Pauliaus žodžiai įsiskverbia į mus, tuo labiau kelia nerimą. Tai tarsi kažkokia nežinoma kalba.. Jei kalbėčiau visomis kalbomis, pažinčiau visus mokslus, išdalyčiau visus savo turtus, visiškai pasiaukočiau… Net ir visa tai yra niekis be meilės…

Paulius keliais sakiniais tarsi iškelia didžiulį klausimą: mūsų žinios, jų įgyvendinimas, mūsų įkvėpimai, projektai, aistros ir prisirišimai, – visa tai be meilės tesukelia tik daug triukšmo, tačiau nekuria ir neugdo. Visa tai, ką daro žmogus, visa civilizacijos pažanga yra niekis, jei tai negaivinama meilės. Jei neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Kur yra šis brangus ir toks būtinas dalykas?

Paulius to neapibrėžia, ir mums taip pat sunku tai nusakyti. Nors mes tai patiriame ir išgyvename, sunku tą dalyką įvardyti ir paaiškinti. Kai kurie šio dalyko aspektai lengviau apčiuopiami, kiti slėpiningesni. Tai yra tikrovė, kurioje dalyvauja visa mūsų asmenybė, kūnas, jausmai, protas, valia, siela. Meilė atrodo tuo pačiu metu ir konkreti, ir neapčiuopiama, ir visur esanti, ir efemeriška. Tas pats meilės polėkis žmogų atskleidžia esant kartais dosnų, kartais egoistą, kartais kilnų, kartais savanaudį. Atsiskleidžia žmogiškosios tikrovės dvilypumas: viena vertus, žmogus trokšta absoliuto, kita vertus, pasitenkina savimi.

Mums gal ir nedrąsu tikėtis kada nors pasiekti tą absoliutą. Apaštalas Paulius kalba apie jį, parodydamas jo sukeliamus padarinius, ženklinančius gyvą meilės buvimą mumyse. Tiek, kiek mes veikiame pagal palaimingąjį meilės poveikį, tiek meilė gyvena mumyse. Priešingu atveju mums dar reikia ją ugdyti.

Pirmiausia tos meilės išraiška yra pačioje užuomazgoje slopinti tai, kas sukelia mums tiek daug kančios: tai pavydas, tuštybė, savanaudiškumas, rūstybė, žiaurumas. Visa tai griauna, nes kyla iš netyros, dar neapimtos meile širdies. Meilės vaisiai ir jos įsakymai yra priešingi: kantrybė, tarnavimas, maloningumas, pasitikėjimas. Visa tai tiek svarbu ir esminga, kad mūsų žmogiškojo gyvenimo pabaigoje Viešpats užduos mums vienintelį klausimą: „Kaip tu moki mylėti?” Arba kitais žodžiais: „Kaip tu išgyveni tavyje esančią meilę?” Tikėjimas ir viltis išnyks. Tačiau mumyse esanti meilė išliks amžinai.

Mūsų žmogiškoji patirtis iš tikro susijungia su šiandien girdimu Dievo apreiškimu, tačiau tuo pačiu metu apreiškimas tarsi visiškai atsietas nuo mūsų žmogiškosios patirties. Žmogus pats savyje yra visuomet dvilypis: tiek mylėdamas, tiek būdamas mylimas. Viešpats ragina mus nieko neatmesti iš mumyse glūdinčios meilės, tačiau išgyventi visą jos tikrovę, kol ji bus visiškai nuskaistinta ir pasieks pilnatvę.

Kaip pasiekti šią pilnatvę? Tai mums atskleidžia šiandieniniai Jeremijo ir Luko skaitiniai.

Pasakojimas apie Jeremijo pašaukimą pateikia stebėtinai išsamų augimo meilėje paveikslą. Įsiskaitę į tekstą, pastebėtume tris svarbiausius dalykus. Pirmiausia Viešpaties pasirinkimas ir pašaukimas ir kartu šio pasirinkimo pažinimas. Vienas žmogus be paramos jokiu būdu negalėtų pažinti ir juo labiau įgyvendinti meilės. Kiekvieno veiksmo pradžioje pirmiausia pažįstama meilė, suvokiama, kad Dievas pirmasis pamilo ir užmezgė su mumis asmeninį ryšį. Šventasis Jonas sako: Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo (1Jn 4,10). Taigi pirminė sąlyga yra ši: mes negalėtume daryti pažangos meilėje, jei nežinotume esą mylimi Tėvo, kuris yra visokios meilės šaltinis.

Antra, apreiškęs savo pasirinkimą, Viešpats pareikalauja pasitikinčio klusnumo, pakankamai stipraus klusnumo, kad būtų įmanoma įveikti baimę. Baimė tykojo Jeremijo ir Viešpats tai numatė. Tai buvo baimė skelbti Dievo žodį žmonėms, kurie galbūt nesupras jo kalbos. Ši baimės galimybė atskleidžia vieną iš meilės sąlygų. Kai žmogus priima Dievo išrinkimą ir stoja prieš visus kitus, jis privalo vadovautis kitokia logika ir grįsti savo saugumą tik Viešpačiu, o ne žmogiškomis priemonėmis. O visa tai kelia baimę, nes mums, žmonėms, tai yra nežinomybė. Taigi pasitikintis klusnumas – antroji meilės sąlyga. Galiausiai Jeremijui taip ir atsitiko: žmonės jo nepalaikė, prieš jį sukilo karaliai, kunigaikščiai ir tauta.

Iš Evangelijos skaitinio mes geriau suvoksime, ką reiškia toji kova. O dabar galime apibrėžti trečiąją sąlygą. Tai yra vienatvė, kuri daro žmogų labai pažeidžiamą kitų atžvilgiu, ir tuomet vien tik Viešpaties galybė palaiko pasirinkusį mylėti. Tai įspėjimas mums – kuo labiau įstengsime atlaikyti kitų nedėkingumą ir nepakeliamą izoliaciją, būdami vieni ir remdamiesi tik Viešpačiu, tuo labiau meilė išsivaduos iš dviprasmybės, kildama į nesavanaudiško dovanojimosi viršūnę. Jeigu tai yra neįmanoma žmogui, Jėzus ragina mus pasitikėti: Dievui viskas įmanoma. Taigi Jeremijas mus moko trijų meilę skaistinančių sąlygų: pasirinkimo, klusnumo, vienatvės.

Evangelijos ištraukoje regime, kaip Kristus, tik ką bylojęs meilės kalba, čia pat puolamas savo klausytojų. Iš tikrųjų Jėzaus tėvynainiai negalėjo pakelti, kad jis nebepriklauso jiems, kad jo padarytais stebuklais ir pranašystėmis labiau naudojasi kiti, o ne jie. Negana to, Kristaus žodžiuose ir jo laikysenoje jie įžvelgė kvietimą patiems radikaliai keistis. Tai visiškai suprantama. Jei geidžiamas dalykas sprūsta mums iš rankų, – argi mes kartais nenorime jo sužlugdyti? Man regis, kad tas, iš pažiūros nenuoseklus, Nazareto žmonių elgesys, jų noras užmušti Jėzų yra būdingas ir mums. Jo tėvynainių akstinas yra anaiptol ne tikėjimo stoka. Tai veikiau troškimas užvaldyti. Atsisakymas mylėti veda į absurdą, tai yra į griovimą. Absurdą todėl, kad „savininkas” ne tik pats nesinaudoja užvaldyti trokštamu dalyku, bet ir atima jį iš kitų.

Parengta pagal kun. Gonzague Motte OFM

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz9801/801hom1.html