Išrautas iš savo namų, iš savo aplinkos, senas vienišas žmogus gyveno be draugų tolimame neturtingame kaime Italijoje. Kalėdų laikotarpiu jį aplankė kunigas. Senelis jo laukė padengęs stalą ir padėjęs dvi krištolines taures. Iš savo skurdžios pensijos sukrapštė ir nupirko butelį šampano. Kunigas, peržengęs slenkstį, palaimino namus, pasveikino senelį ir pasakė, jog vėluoja, nes skuba į susitikimą su jaunimu. Tada rankas lyg maldai sudėjęs senelis jaunam kunigui tarė: „Aš jūsų taip laukiau… Jau metai, kai su niekuo nesu pasikalbėjęs. Man reikia, kad kas nors mane išklausytų. Pasilikite nors penkiolikai minučių… Maldauju jus.“ Pilnomis ašarų akimis ir drebančiomis rankomis senelis ištiesė taurę kunigui.

Žinome, kaip jauni kunigai dažnai būna užsiėmę, kiek daug turi įvairių pareigybių, tačiau Kristaus meilės pavyzdys, tarnaujančios meilės dvasia turi surasti laiko visiems, ypač apleistiems žmonėms. Apaštalas Jonas sako, kad negalįs Dievo mylėti tas, kuris nemyli artimo, nes kaip galės mylėti Dievą, kurio nemato, jei nemyli artimo, kurį mato, kuris yra to paties Dievo paveikslas. Mes galime pasakyti kitaip – negali būti tikros artimo meilės ten, kur nėra Dievo meilės. Be Dievo meilės genda ir šeimos, ir tėvynės meilė, ir visa, kam reikia pasiaukojimo ir savęs išsižadėjimo.

Gerbiami tikintieji, kaip girdėjote Evangelijoje, Jėzus Paskutinės Vakarienės metu paskelbė savo mokiniams svarbiausią įsakymą – Meilės įsakymą. Kitaip ir būti negalėjo, nes Jėzus atėjo į mūsų žemę paskelbti žmonėms Dievo meilės didingumo. Todėl, prieš įrodydamas kančia ir krauju savo meilę mums, Išganytojas nori mus išmokyti nesavanaudiškos meilės.

Artimo meilė yra senas įstatymas. „Nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui. Nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės. Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 17). Jei artimo meilė apimtų vien geradarius, draugus ir bičiulius arba tik mums reikalingus ir naudingus žmones, tokia meilė būtų labai lengva, nereikėtų jos remti įsakymu: širdis pati linksta į tuos, kurie mums gera daro. Tačiau Jėzus įsako mylėti taip, kaip jis mylėjo – tarnaujančia ir besiaukojančia meile.

Vaiko širdis trokšta tėvo ir motinos meilės. Ir gimdytojai nori, kad vaikai juos mylėtų. Nepalyginti stipresnė meilė turi būti tarp Dievo ir mūsų! Juk Dievas yra tikriausias mūsų Tėvas, o mes – Jo vaikai. Dievas nepametė mūsų lyg našlaičių, nepaliko aklam likimui. Jis nori palaikyti su mumis meilės ryšius. Tėvai, pavyzdžiui, neturi įsakymo mylėti savo vaikus, nes jų širdis pati veržiasi prie meilės. O vaikų širdis dažnai nukrypsta nuo meilės tėvams, todėl Dievas primena vaikams, kad gerbtų savo tėvus: „Gerbk savo tėvą ir savo motiną.“ Tačiau šis įsakymas yra ne tiek meilės, kiek teisingumo įsakymas, nes, be Dievo, tėvai yra didžiausi žmogaus geradariai. Tad teisinga, kad vaikai atsilygintų už gautas geradarybes. Tačiau artimo meilė siekia kur kas toliau, ji liepia mylėti ir tuos, kurie mus nuskriaudė ir pasidarė mūsų priešai. „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 44–45). Iš šių mūsų Išganytojo žodžių matyti, kad reikia mylėti artimą ne dėl to, kad jis yra mūsų geradaris, draugas, bičiulis ar šiaip mums naudingas žmogus. Esame raginami mylėti ir mums nenaudingus, mus persekiojančius ir šmeižiančius žmones, nes Dievas taip daro. Kas neturi Dievo meilės, tas yra paskendęs savimeilėje, o save mylėdamas, jis temyli tik tuos, kurie jam yra geri ir naudingi, ir ims nekęsti tų, kurie jam nemalonūs ir kenksmingi. Nekęsdamas, jis linki jiems ir trokšta jų pražūties, o progai pasitaikius tai virsta blogais darbais. Čia ir glūdi priežastis ir paaiškinimas, kodėl kyla sukilimai ir revoliucijos.

Šiandien mums išklausius Evangelijos gali kilti keistas klausimas: koks gi čia naujas Jėzaus įsakymas, jei jau Senajame Testamente pasakyta: „Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5). Senajame Testamente meilė artimui buvo matuojama savęs meile. Nauja yra tai, jog Jėzus liepia mylėti vienam kitą taip, kaip Jis myli. Todėl mums svarbu suprasti, išsiaiškinti, kaip Jėzus mus myli. „Turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8). Meilė paskatino Dievą tapti žmogumi.

Šalia Dievo, žmogus yra ypatingu būdu įpareigotas aukotis tėvams ir savo tėvynei. Kaip tikėjimas įpareigoja Dievą garbinti, taip dievobaimingumo pareiga yra parodyti pagarbą ir meilę savo tėvams ir tėvynei. Tėvynė ir Bažnyčia, tautinis ir religinis jausmas nėra vienas kitam svetimi, priešingai, vienas kitą stiprina ir išaukština. Daugelis mūsų tauriųjų organizacijų, vyčiai, ateitininkai, skautai, savo idealuose ir šūkiuose yra įrašę Dievo ir tėvynės meilę, tuo pabrėždami, kad tos abi idėjos žmogui turi būti brangios, jos abi yra gražiai suderinamos. Kita vertus, tėvynės meilė neturi būti siaura. Ji negali virsti kitų tautų, kitų žmonių neapykanta. „Jei kas sakytų: Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Taigi mes turime jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį“ (1 Jn 4, 20–21).

Jėzus, numatydamas apaštalų laukiančią baimę ir nerimą dėl Jo kančios ir mirties, stengiasi juos paguosti mokydamas tarpusavio meilės. Jėzus perspėjo apaštalus, kad jau neilgai bus tarp mokinių, todėl jų tarpusavio meilė turi juos sustiprinti atlaikant gyvenimo negandas. Jėzus nori, kad apaštalai suprastų, jog meilė yra stipresnė net už stebuklus. Tai ženklas, iš kurio atpažįstami šventieji. Tai neabejotinas ir būtinas šventumo ženklas. „Nieko neturi tas, kas neturi meilės“, – sakė šv. Zenonas. Labai dažnai lūpomis minime Dievo meilę, sakome Dievui, kad Jį mylime, o kaip toli esame nuo tos meilės! Argi nesame panašūs į fariziejus, kurie kalbėdavo apie Įstatymą ir norėdavo būti jam ištikimi, tačiau meilės savo Viešpačiui visai neturėjo?! Tik didžiausias neapdairumas, visiškas nuskendimas žemiškuose reikaluose, apakimas ir piktumas gali nuteikti žmogų nemylėti Dievo ir net jo neapkęsti.

Privalome mylėti Dievą visomis jėgomis, nepadalyta meile, labiau už viską. Tokios meilės galime išmokti iš šventųjų. Bet geriausias mokytojas yra pats Jėzus Kristus. Klauskime savęs, kas mus šiuo metu labiausiai traukia šalin nuo Dievo meilės, ir būtinai stenkimės tą kliūtį pašalinti.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2016-03.pdf