Šį sekmadienį apmąstome Tėvo ir Sūnaus tarpusavio pažinimą: Evangelijoje Tėvas apreiškia Sūnui savo išmintį, o Jėzus už tai šlovina Tėvą. Negyvosios Jūros rankraščiai mini didį esenų mokytoją, gyvenusį apie 150 m. prieš Kristų. Šis mokytojas taip pat panašiais žodžiais šlovino Dievą dėl jo apreiškimo. Tačiau, nepaisant panašumo, Jėzaus šlovinimas iš esmės skiriasi: jis džiaugiasi, kad Dievas apreiškė savo išmintį ne išmintingiesiems ir gudriesiems, bet „mažutėliams”, tai yra Jėzaus mokiniams. Jėzus yra to apreiškimo tarpininkas. Tėvas byloja mums per savo Sūnų. Joks esenų mokytojas to nesakė.

Evangelisto Mato pasakojimui nebūdingi jausmų proveržiai. Ši Evangelijos ištrauka Mato evangelijoje išskirtinė. Tai spontaniška šlovinimo giesmė – tarsi Jėzaus Magnificat. Jėzaus giesmė, panašiai kaip Marijos, kupina biblinių aliuzijų. Apie dieviškąją Išmintį byloja Patarlių (8–9 sk.), Siracido (51, 1–31), Išminties (6–9), Danielio (7, 13–14) knygos. Dieviškuosius slėpinius įveikia ne smegenų gebėjimai, bet širdis ir meilės galia. Prieiga prie išganymo šaltinių nuo šiol glūdi ne mokslo žiniose. Krikščioniu tampama ne studijomis, bet tikėjimu. Tikintieji „mažutėliai” nemoka iškalbingai nupasakoti to, kas jiems apreikšta. Jie nemoka išreikšti savo tikėjimo pilnatvės, jiems sunku įtikimai prabilti netikintiesiems. Krikščionybėje atsiranda takoskyra tarp „mokytųjų” ir „nemokytųjų” pasaulėvaizdžio ir kalbėsenos. Dievas gali pripildyti tą širdį, kuri padaro jam vietos, bet ten, kur širdis pripildyta savimi, Dievui nebelieka vietos.

Jėzus kviečia vargstančiuosius ir prislėgtuosius gauti pas jį atgaivos. Jo žodžiuose tarsi slypi įsikūnijusi Išmintis: „Ateikite pas mane visi, kurie manęs trokštate” (Sir 24, 18). „Nemokytieji” kviečiami palenkti sprandą Išminties jungui (plg. Sir 51, 23.26). Jėzaus siūlomas jungas yra Įstatymo jungo priešingybė. Pagal Mato evangelijos kontekstą Jėzaus junge galime įžvelgti Dievo karalystės priėmimą. Tačiau jį galime suprasti ir dar bendriau – kaip meilę. Meilė sunkius dalykus daro lengvus.

Kviesdamas sekti savo pavyzdžiu Jėzus sakosi esąs „romus ir nuolankios širdies”. Šiais žodžiais apibūdinamas ir karalius, įjojantis į karališkąjį miestą pirmajame skaitinyje. Šis karalius iš Zacharijo pranašystės vaizduoja Kristų. Jis valdo visus išminties šviesa, o jo jungas yra meilė. Jėzus įvykdė šią pranašystę, įjodamas į Jeruzalę ant asilės (Mt 21, 7).

Jėzaus šlovinimo giesmėje galime išskirti tris lygmenis: žodį apie Tėvą, Jėzaus žodį apie save ir žodį vargstantiems žmonėms. Į Tėvą kreipiamasi maldos forma kaip į dangaus ir žemės Viešpatį. Jėzus su sūnišku pasitikėjimu džiaugiasi, kad Tėvui, kaip ir jam, patinka nemokyti mažutėliai. Bylodamas apie save, Jėzus apreiškia savo slėpiningą ryšį su Tėvu ir Tėvo ryšį su savimi. Tai žvilgsnis į Trejybės slėpinį, iškeliant jo prasmę žmonių išganymui. Vidinio apreiškimo gelme šis tekstas artimas Jono evangelijos ištarmėms apie Eucharistiją ar Jėzaus atsisveikinimo kalboms. Niekas kitas nepažįsta Tėvo, tik Sūnus. Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas. Tai galioja mokyčiausiam teologui.

Kreipdamasis į vargo prislėgtus žmones, Jėzus parodo, kad supranta jų kasdienio jungo kietumą ir naštų svorį. Jis nesiūlo varguoliams medžiaginių gėrybių rojaus, Jėzus kviečia juos tapti jo mokiniais. Jėzus nenuima naštos, bet suteikia jai naują prasmę. Jis siūlo atokvėpį – ne padrybsojimą ant sofos, bet poilsį maldoje. Panašiai kaip sekmadienio pamaldos, kurios skiriasi nuo kitų savaitės dienų tėkmės. Jėzus moko romumo ir nuolankumo. Jis nemoko nieko, ko pats nebuvo patyręs. Čia galima prisiminti šv. Teresėlės pamokas. Nereikia siekti didvyriškos garbės, verčiau vaikiškai pasitikėti. Romieji moka džiaugtis mažais dalykais: jie „paveldės žemę” (Mt 5, 5). Jėzaus žadama ramybė yra ne tik amžinoji ramybė anapus. Jėzaus mokiniai jau šiame pasaulyje džiaugiasi Gerąja Naujiena ir geruoju Dievu.

Taikingųjų jėga glūdi ištvermėje ir kantrybėje, jie apsisiautę meile ir džiaugsmu. Kristus yra pasakęs, kad Dangaus karalystę pasigrobia smarkieji. Iš kur kyla krikščionių smarkumas?  Apaštalas Paulius pasitelkdamas dvasios ir kūno sąvokas, moko mus biblinės antropologijos. Žmogus yra dvasia, jei jis meilės ryšiu susijęs su Dievu. Nutrūkus šiam ryšiui, lieka tik kūnas, silpnybė ir nuodėmė. Jei ištikimai klausome Dvasios balso, galime laisvai ir atsakingai vykdyti žmogiškąjį pašaukimą. Apaštalas ragina tapti dvasiniais žmonėmis.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0211/211hom3.html