Bažnyčios liturgijoje po Kristaus Gimimo dienos minėjimo atskira iškilmė skirta jo Motinai. Bažnyčia pabrėžia glaudų Motinos ir Sūnaus ryšį Išganymo istorijoje. Marija yra tuo pat metu Dievo Motina ir žmonių motina. Gyvendama žemėje Marija buvo susijusi tiek su savo Sūnaus asmeniu, tiek su jo darbu. Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Lumen gentium baigiamasis skyrius skirtas „Marijai, Dievo Gimdytojai, Kristaus ir Bažnyčios slėpinyje”. Šiame dokumente apibendrinama, kad visos Marijai suteiktos ypatingos malonės – skaistumas, nekaltasis prasidėjimas, paėmimas į dangų su kūnu ir siela – susijusios su jos motinyste. Marija pasitarnavo Atpirkėjui ir atpirktiesiems žmonėms pirmiausia kaip Motina. Šis motinystės vaidmuo buvo tobulai įvykdytas jau Marijai sutikus būti Sūnaus Motina. Vėliau jis išsiplėtė apimdamas ir ankstyvąją Bažnyčią. Marija tik palengva ir tolydžio suvokė savo vaidmenį: „Švenčiausioji Mergelė žengė tikėjimo keliu” (LG, 58). Panašus savimonės augimas pastebimas ir Bažnyčios gyvenime. Bažnyčia turi vis iš naujo apmąstyti savo santykį su Kristumi. Visuotiniame Efezo susirinkime (431 m.) Bažnyčia oficialiai paskelbė Mariją Dievo Motina (theotokos). Tai buvo priešinimasis nestorijonų, kurie laikė Mariją tik žmogiškosios Kristaus prigimties motina, erezijai. Tik per šimtmečius Bažnyčia geriau perprato savo ryšį su Marija kaip Motina. Vatikano II Susirinkimas aiškiau suvokė tiesą, jog Marijos motinystė apima visus žmones. 1964 m. lapkričio 21 dieną, užbaigus trečiąją Susirinkimo sesiją, popiežius Paulius VI paskelbė Mariją Bažnyčios Motina. Šis titulas pabrėžia, kaip Marija motiniškai bendradarbiauja su savo Sūnumi gimdant ir ugdant krikščioniškąjį tikinčiųjų gyvenimą.

Marija atlieka savo motiniškąjį vaidmenį keliais lygmenimis: tiek savo žemiškojo gyvenimo laikotarpiu, tiek Bažnyčioje nuo ankstyviausių laikų iki dabar, tiek ateisiančioje Karalystėje. Pirmasis jos bendradarbiavimo aktas buvo sutikimas tapti Jėzaus Motina. Slėpininga Dievo valia jos gyvenime nešykštėjo išbandymų. Galima įsivaizduoti, ką jautė paprasta mergaitė, pasiryžusi gyventi nekaltybėje ir išgirdusi angelo apreiškimą apie dieviškojo Sūnaus motinystę.

Vestuvės Galilėjos Kanoje ženklina viešojo jos Sūnaus gyvenimo pradžią. Marija kreipiasi į Jėzų jaunavedžių vardu. Jos prašomas Jėzus įvykdo pirmąjį iš tų ženklų, kurie atskleidžia jį esant Dievo Sūnumi. Vandens pakeitimas į vyną atskleidžia Jėzaus ryšį su dangaus Tėvu. Jėzui drauge su Tėvu būdinga kuriamoji galia. Šia proga Marija vadinama „moterimi”, o ne Motina. Jonas buvo vienintelis evangelistas aprašęs šį įvykį. Kreipimasis į Mariją vardu „Moterie” primena kitą moterį, Ievą, visų gyvųjų motiną. Marija yra naujojo gyvenimo Motina, gyvenimo, kurį jos Sūnus Jėzus atnešė į pasaulį. Ši scena nurodo būsimą sceną po kryžiumi, kai į Mariją dar sykį kreipiamasi „Moterie”. Šiuo atveju Jonas vėl yra vienintelis evangelistas, aprašęs sceną po kryžiumi. Mirštantis Kristus atsigręžia į savo Motiną tardamas: „Moterie, štai tavo sūnus” (Jn 19, 26). Jonas atstovauja visiems krikščionims, jis visų krikščionių vardu atiduodamas Marijai kaip Motinai. Viešasis Kristaus gyvenimas baigiasi taip, kaip prasideda – bendradarbiaujant su jo Motina. Jėzui įžengus į dangaus šlovę, Mariją su apaštalais matome Jeruzalėje meldžiančius Šventosios Dvasios atsiuntimo. Marijos ryšys su Jėzaus asmeniu prasidėjo, kai ją „uždengė” Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasia minima ir čia, Marijai meldžiantis drauge su ankstyvąja Bažnyčia.

Šventasis Ambraziejus buvo pirmutinis iš Bažnyčios tėvų, iškėlęs Marijos ryšio su Sūnumi svarbą, atskleidęs Mariją kaip Bažnyčios įvaizdį ir idealą. Marija kaip Motina yra krikščioniškojo gyvenimo pirmtakė. Jos pavyzdžiu visi Bažnyčios nariai turėtų būti „be jokios dėmės nei raukšlės” (Ef 5, 27). Vienas iš būdingiausių Marijos motinystės bruožų yra bendradarbiavimas. Vykdydama Dievo valią, Marija bendradarbiavo tikėjimo ir klusnumo dvasia. Ji neprilygstamai mylėjo Dievą ir pasitikėjo juo. Marijos ištarto fiat galutiniai padariniai nebuvo jai iš karto atskleisti. Marija leido Dievui laisvai kurti jos naują gyvenimą. Per ją prasidėjo Jėzaus gyvybė, o per tai ir mes turime naująjį gyvenimą.
 

Parengta pagal J. Fichtner, H. Maly, A. Brunot

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/old/bz0023/023hom4.html