Autorius: KARD. J. MEISNERIS 

Švč. M. Marijos Ėmimas į dangų (Žolinė)
 

 Jau daug šimtmečių žmonija stengiasi sukurti antžmogį, antžmogį be Dievo, kuris būtų savo paties laimės kalvis, visų savo kelių tikslas ir galiausiai visa ko matas. Kuo šie mėginimai baigėsi, kokias pabaisas jie pagimdė ir kokias nelaimes atnešė pasauliui, žino kiekvienas, kuriam Hitlerio ir Stalino vardai išsyk asocijuojasi su koncentracijos stovyklomis ir Gulagu.

 Tuo tarpu Bažnyčia per Mariją pateikia antžmogio, antžmogio su Dievu, pavyzdį. Per ją sušvinta “Immaculata conceptio”, padėjusi pagrindą mūsų mąstymui apie žmogų. Mūsų pavyzdys – ne Prometėjas. Mūsų pavyzdys – Marija.

 Žmogus – savo laimės kalvis?

 Ar žmogus tikrai yra savo laimės kalvis? Ne! Žmogus gyvas tik dėl to, kad jį jau anksčiau priėmė kiti, jo tėvai, jam šito neužsitarnavus. Žmogus gyvas iš malonės. Jis gali būti laimingas tiktai tada, kai žino, jog jis priimtas būtent šitaip, be nuopelnų.

 Marija yra žmogus, kuris pirmasis buvo visiškai priimtas Dievo, tiek, kad ji netgi buvo išaukštinta iki dangaus garbės, ir ne dėl nuopelnų, bet iš malonės: “Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!” (Lk 1, 28) Todėl jai netinka žodžiai: “Žmogus vertas tiek, kiek jis turi” Apie ją sakoma: “Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta” (Lk 1, 45). Žmogaus vertę ir orumą sudaro tai, kad Dievas mus priima nepriklausomai nuo nuopelnų. Šiuo požiūriu žmogus invalido vežimėlyje gali laikyti save nemažiau iškiliu už daugkartinį olimpinį čempioną. Viską lemia ne nuopelnai, bet išrinkimas.

 Kiekvienam iš mūsų tam tikra prasme galioja šie žodžiai: “…malonės pilnoji! Viešpats su tavimi!” Argi galima dar iškiliau apibūdinti žmogų? Juk kiekvienas, kuris yra gyvas ar norėtų gyventi, jau anksčiau yra priimtas Dievo; tad nėra gyventi nevertos gyvybės. Už viską, ką turi, kas esi, turi būti dėkingas kitam, būtent Dievui. Tiktai tas, kuris žino esąs šitaip priimtas, gali save atiduoti taip, kaip Marija. Ir tiktai tas, kuris visiškai atsidavė Dievui, gali būti Dievo visiškai paimtas taip, kaip Marija. Mūsų pavyzdys – ne Prometėjas, mūsų pavyzdys – Marija! Mes neturime pagrindo būti kamuojami nepilnavertiškumo kompleksų arba nevilties. Priešingai, turime šlovinti ir dėkoti kaip Marija Magnificat giesmėje.

 Žmogus – visų savo kelių tikslas?

 Kaipgi atrodo šis kelias? Jį galėtume palyginti su juostiniu transporteriu, kuris anksčiau būdavo naudojamas šachtoms kasti. Žemė užmetama ant juostos ir gabenama į viršų. Tarsi progreso keliu ji keliama viršun į lauką, kol pagaliau šlepteli į apačioje stovintį sunkvežimį, turintį išgabenti ją į sąvartyną. Toks tad rezultatas, kurį siūlo formuluotė: žmogus yra visų savo kelių tikslas – pasaulio sąvartynas.

 Marijos biografija rodo, kad tas kritimo taškas gali vesti ir aukštyn. Žmogaus žemiškasis gyvenimas turėtų baigtis ne pasaulio sąvartyne, bet danguje, ne kūno suirimu, bet dieviškosios Trejybės šviesa. Dievas yra visų žmogaus kelių tikslas.

 Šiuo keliu ėjo Marija. Jos gyvenimas atskleidžia šių kelių tikslą, kuris yra dieviškoji Trejybė. Sūnaus Velykos tampa Motinos Velykomis, o Motinos Velykos yra jos sūnų ir dukterų Velykų garantija. Žmogus, visiškai atsiduodantis Dievo globai, yra Dievo visiškai paimamas ir užbaigiamas, kaip Marija. Tuo, kas šiandien yra Marija, kada nors galėtume būti ir mes. Joje įžvelgiame savo pačių ateitį, tokią ateitį, dėl kurios verta gyventi ir švęsti.

 Žmogus ir toliau lieka visa ko matas?

 Jeigu žmogus nori peržengti savo ribas, jam reikia Aukštesniojo. Jam reikia visų Aukščiausiojo! Amžiams liktum nykštukas, neleisdamas Jam padaryti tave didžiu. “Nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra vardas” (Lk 1, 49), gieda Marija Magnificat giesmėje. Kai moteris tampa motina, pasikartoja žmogaus tapsmas. Kai Marija tapo motina, žmogus save pranoko, nes jos kūdikis yra kartu ir žmogus, ir Dievas.

 Šį išaukštinimą tikintis žmogus, kaip ir Marija, patiria per nusižeminimą: “Jis išaukština mažuosius”. Tačiau ankstesnis už bet kokį žmogaus nusižeminimą yra Dievo nusižeminimas. Kurlink žvelgia Dievas? Ne į kalnus, bet į slėnius! Dievas kalba Abraomui ir jo palikuonims, vadinasi, Marijai. Dievas kalba ne triukšmaujantiesiems, bet klausantiesiems, ne garsiesiems, bet tyliesiems. Kadangi Dievo malonė Marijai yra tokia didelė, Marija yra tokia maža. O kadangi Marija yra tokia tyli, Jo žodis joje galėjo tapti toks didelis ir intensyvus. Ji leidžia didžiajam Dievui būti didžiu savo mažame gyvenime. Jis išaukština mažuosius: “Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos” (Lk 1, 48). Kai žmogus yra visa ko matas, nėra dangaus, aukščio, horizonto, nėra oro kvėpuoti. Kai žmogus žino, kad į jį nebežvelgia Dievas, jis praranda savo veidą, atspindi vien save. Kai žmogus nebesijaučia kalbinamas Dievo, jis kalba vien apie save ir savo pasiekimus.

Ar egzistuoja “antžmogis be Dievo”? Kas gi jį regėjo? Tuo tarpu “antžmogis su Dievu” yra reali galimybė. Šiandien mes jį regime Marijoje, nes Dievas yra jos laimės kalvis, Dievas yra visų jos kelių tikslas ir Dievas yra jos visa ko matas. “Laiminga įtikėjusi” (Lk 1, 45).
 

Pamokslas, kurio tekstą pateikėme sutrumpintą, buvo pasakytas per šv. Mišias Straubinge (Vokietija) minint Straubingo Marijos vyrų kongregacijos jubiliejų.

Šaltinis: https://baznycioszinios.lt/old/bz9614/614hom1.html