Marija ir Elzbieta

Ketvirtąjį advento sekmadienį, beveik jau šventų Kalėdų išvakarėse, Evangelijos tekstas mus kviečia apmąstyti Mergelės Marijos apsilankymą pas šv. Elzbietą. Paskelbus angelui Įsikūnijimo žinią (plg. Lk 1, 26–38), Marija skubiai iškeliauja iš Nazareto į Judėjos kalnyno miestą. Manoma, kad tas miestas – tai dabartinis Ain Karimas, už 7 km į vakarus nuo Jeruzalės. Nuo Nazareto iki Jeruzalės yra apie 130 km kelio. Tam tikra prasme Jėzui tai yra pirmoji misijų kelionė, atlikta jo motinos dėka ir kreipianti į būsimos krikščionių Bendrijos evangelizacinę veiklą. Čia prasideda didžioji kelionė, apimanti visą Luko evangeliją ir Apaštalų darbų knygą. Dievo žodis keliauja iš dangaus į žemę, iš Nazareto į Jeruzalę, iš Jeruzalės į Judėją ir iki pat pasaulio pakraščių.

Marijos, kuri neša įsčiose Jėzų, sveikinime Elzbieta ir jos kūdikis Jonas sutinka Išganytoją. Marijos atvykimas į Zacharijo namus atneša nuostabą ir džiaugsmą. Elzbieta jaučiasi pagerbta Marijos apsilankymo: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (Lk 1, 43). Toks pareiškimas stebina žinant, kad Elzbieta yra vyresnė ir kunigo žmona, o Marija neturi jokio socialinio rango ir yra daug jaunesnė už ją. Elzbieta savo susižavėjimą išreiškia panašiais žodžiais kaip ir Dovydas, kai pas jį atkeliavo Sandoros skrynia: „Kaip galiu leisti Viešpaties skryniai ateiti pas mane?“ (2 Sam 6, 9). Zacharijo namuose nutinka tai, kas nutiks Jeruzalėje po Viešpaties prisikėlimo: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukros pranašaus“ (Apd 2, 17; plg. Jl 3, 1).

Elzbieta, kupina Šventosios Dvasios, suvokia Marijos slėpinį: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!“ (Lk 1, 42). Bažnyčios tradicijoje Marija vadinama Naujosios Sandoros skrynia, nes savo įsčiose neša Šventąjį, Dievo Apreiškimą, palaiminimų šaltinį, pirmąją išganymo džiaugsmo priežastį. Elzbietos džiaugsmo ištara baigiama žodžiais, išaukštinančiais Mariją: „Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“ (Lk 1, 45). Marija tapo Jėzaus motina, nes patikėjo Dievo žodžiu. Kai viena moteris iš minios, kreipdamasi į Jėzų, ją paskelbs palaiminta: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“, Jėzus patikslins ir papildys šį palaiminimą: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi“ (Lk 11, 27–28).

Tikėjimo aktu prasideda Izraelio išganymo istorija. Abraomas su nevaisinga žmona iškeliauja į nežinomą kraštą tik todėl, kad jį kviečia Dievas ir jam pažada palikuonių: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Padarysiu iš tavęs didelę tautą ir tave palaiminsiu“ (Pr 12, 1–2). Ir pasaulio išganymo istorija prasideda tikėjimo aktu: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Patikėdama Viešpaties žodžiu, Mergelė tampa Dievo Motina (gr. Theotokos): ji pagimdė su žmogumi Jėzumi nuo pat pradžios sujungtą dieviškąjį Žodį (gr. Logos).

Todėl Elzbieta sušunka: „Mano Viešpaties (gr. Kyrios) motina!“ (Lk 1, 43). Viešpaties titulas, kuriuo Elzbieta įvardija Marijos įsčiose esantį kūdikį, yra vienas pagrindinių mesijinių titulų, priskiriamų Jėzui Naujajame Testamente, ir remiasi 110 psalme. „Viešpats tarė mano Viešpačiui“ hebrajų ir krikščionių tradicijoje suprantamas kaip: „Jahvė, Sandoros Dievas, tarė Mesijui“ (plg. Ps 110, 1; Mt 22, 41–45; Apd 2, 34–36). Vadinasi, Dievo Motinos titulą, kurį patvirtino Efezo Susirinkimas 431 me­tais, reikia suprasti kristologiškai: Marija davė Jėzui tik žmogiškumą, o ne dieviškumą, tačiau žmogiškumas ir dieviškumas jame sudaro vieną asmenį. Marija yra Dievo Motina ne tik todėl, kad nešiojo savo įsčiose Jėzų, bet ir todėl, kad tikėjimu jį priėmė į savo širdį. Bažnyčios tėvai sugretina Mariją ne vien su Ieva, „visų gyvųjų motina“, bet ir su Abraomu, „mūsų tikėjimo tėvu“. Marijos gyvenimas buvo nuolatinė tikėjimo piligrimystė, jis ne visada buvo aiškus ir šviesus, pavyzdžiui, mylimojo Sūnaus nukryžiavimo metą (plg. Jn 19, 25–27).

Tad pirmasis Evangelijos palaiminimas yra skirtas Marijos tikėjimui išaukštinti: „Laiminga įtikėjusi.“ Tikėjimas – dorybė, kuri lydėjo Mariją jos kelionėje ir ją giliai įskiepijo į Dievo išganymo planą bei į bendrą su Dievu gyvenimą. Todėl Marija yra mūsų, tikėjimo kovą kovojančių piligrimų, kelyje. Viena iš žinomiausių Rytuose Marijos ikonų yra Odighìtria (gr. „Ta, kuri rodo kryptį“) ikona, t. y. Marija, rodanti tikėjimo kelią į Kristų, savo Sūnų. Ta kelionė, truksianti visą gyvenimą, prasideda krikštu (plg. Rom 6, 4), dėl kurio Dievą galime vadinti Tėvu, ir baigiasi išėjimu per mirtį į amžinąjį gyvenimą, kuris yra Viešpaties Jėzaus įsikūnijimo ir prisikėlimo vaisius.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2012-11.pdf