Autorius: KUN. V. KAKNEVIČIUS

I. Pirmame skaitinyje girdėjome, kaip apaštalai Paulius ir Barnabas priekaištauja pavydo apimtiems žydams: „Pirmiausia jums turėjo būti skelbiamas Dievo Žodis; kadangi jūs Jį atmetate ir patys laikote save nevertais Amžinojo Gyvenimo, tai mes kreipiamės į pagonis“ (Apd 13, 46). Kaip dažnai žmonių gyvenimai keičiasi per pavydą.

Gal kam teko skaityti knygą „Septynios mirtinos nuodėmės“skirta tiems, kas suvokia griaunamąją nuodėmės galią, trokšta pažinti jos prigimtį ir ketina stoti į rimtą kovą su ja.

Kevinas Vostas (g. 1961) – JAV psichologas, lektorius savo mintis grindžia didžio viduramžių teologo Šv. Tomo Akviniečio įžvalgomis, Evagrijaus Pontiečio, Šv. Jono Kasijono, romėnų rašytojo Prudencijaus, Šv. Jono Klimako, Šv. Grigaliaus Didžiojo ir kitų įvairių amžių iškilių šventųjų veikalais, psichologų ir filosofų darbais.

Visi mes esame pažeidžiami pavydo ydos, bet tik retas mūsų iš tiesų nori patirti tą slogią emocinę būseną, kuri aplanko, kai esi žalias iš pavydo. Pavydas yra vadinamas teisėta yda ne todėl, kad jis turėtų kažką bendro su teisingumo dorybe, bet todėl, kad jo keliamos nemalonios emocijos yra interpretuojamos kaip automatinė ir neišvengiama bausmė už jį.

Kai kurie žmonės giriasi savo ydomis, tokiomis kaip rajumas, gašlumas, kartais ir kerštingumas, nes laiko save išsilaisvinusiais hedonistais arba tiesiog atvirais žmonėmis, kurie visas kortas linkę dėti ant stalo. Bet retai kuris giriasi savo pavydu; kai kurie pavyduoliai savo pavydą linkę įvairiopai teisinti ir neigti. Pavydas yra nemaloni, nepatogi ir gėdinga yda. Griežtai pasakius, pavydas reiškia liūdesį dėl kažkieno kito gėrio, o pavyduliavimas – liūdesį atsiradus galimybei prarasti savo gėrį.

Pavyduliavimas grįstas savininkiškumu ir įtarumu, pavyzdžiui, pavydus sutuoktinis ar draugas baiminasi, kad jo partneris gyvenimą susies su kitu asmeniu, o jų santykiai nutrūks. Pavydas gimęs iš puikybės, ir mes tos puikybės galime turėti per daug, kad pripažintume, jog ši įnoringa ir pikta yda mums nesvetima. Kai išgirstame, jog mūsų pažįstamam pasisekė arba jis kažko pasiekė, kad ir materialinėje srityje, – tarkime, buvo paaukštintos jo pareigos, jis įsigijo naują būstą ar automobilį, buvo pagerbtas už kilnų ir dvasingą poelgį, gerą darbą savo bendruomenei, – ar mes džiaugiamės dėl to žmogaus ir drauge su juo, ar mums tampa nemalonu, jaučiame, tarsi jo sėkmė bestų į tam tikrą mūsų trūkumą?

Mums būtų labai naudinga išmokti gaudyti šiuos savo liūdesio dėl kito žmogaus gėrio momentus, vos tik jie įžengia į mūsų psichiką ir nusveria žemyn mūsų lūpų kampučius. Turime medžioti ir pavydo dukteris, prisimindami Šv. Tomo Akviniečio žodžius, jog jos pasirodo paeiliui viena po kitos, ir nevengti sau kelti klausimų: Kai išgirstu apie pažįstamo žmogaus sėkmę, gal duodu progą pasireikšti pavydui per liežuvavimą? Gal apkalbu žmogų, mėginu pabrėžti jo trūkumus, duodu kitiems suprasti, kad jis visai „ne toks?“ Ar tikrai galvoju, kad toks elgesys mane padaro nors kiek vertingesnį?

Jei mano paskalos ir menkinimas pasiekė tikslą, ar aš jaučiau džiaugsmą dėl kito nesėkmės? Jei taip, ar tai toks džiaugsmas, kuriuo turėtų mėgautis Kristaus sekėjas? Jei taip, dabar tikriausiai suprantu, kodėl pavydas yra vadinamas teisėta yda su joje įausta bausme? Jei pavydą jaučiu jau ilgą laiką, o veiksmai dažnai yra nuodėmingos neapykantos maistas. Ar suprantu, jog neapykanta yra priešinga artimo meilės dorybei? Ar būtent tokio gyvenimo Kristus iš manęs tikisi? Kaip galėčiau sutriuškinti šią neapykantą ir augti gailestingąja meile?

Dievo namuose nėra vietos pavydui. Ištyrę savo sąžinę dėl pavydo ir jo šeimos narių, savuosius pastebėjimus turime įsidėmėti, iki pasieksime klausyklos slenkstį. Pats šios bjaurios nuodėmės prisipažinimo aktas smogia į paširdžius ją palaikančiai puikybei, o per Susitaikinimo Sakramentą gali būti atleistos netgi mirtinosios pavydo nuodėmės, ir mūsų širdis vėl bus atverta Dievo Gailestingumo dalijamoms malonėms. Beje, Susitaikinimas yra ne vienintelis Sakramentas, kurį mums suteikė Kristus, kad pajėgtume nugalėti pavydą. Įsiklausykime į Šv. Pauliaus žodžius. Per Krikšto Sakramentą mes tampame „vienas Kūnas Kristuje“ (Rom 12, 5). Švenčiausiosios Trejybės veikimu mes esame padaryti broliais ir seserimis Kristuje ir Jo didžiojoje šventųjų bendruomenėje. Šv. Paulius mums sako: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais“ (Rom 12, 15). Jei Dievas išlieja gėrį ant vieno iš Savo vaikų, kas mes tokie, kad jaustume dėl to pagiežą ar nusiminimą?

Prisimindami didį Krikšto Sakramentą, mus paženklinusį neištrinama žyme ir Kristaus Kūno narystės antspaudu, turėtume pajusti didžiulį norą priimti nuolatinę Dievo malonę – vienytis su visų savo brolių ir seserų džiaugsmu. Stebėk savo žingsnius, kad pavydas negalėtų tavęs pargriauti. Pavydo maršą savo sieloje pastebėti nėra labai sunku. Mes jau matėme, jog pavydo dukterys veikia pagal aiškiai atpažįstamą veiksmų schemą. Bet jei norime šią ydą nugalėti, turime treniruotis ją prigriebti, iki jai žengiant pirmą matomą žingsnį, kol jos nuodai dar nepradėję cirkuliuoti mūsų sieloje. Čionai vėl vertėtų prisiminti Šv. Jono Klimako įvardytą nuodėmingų aistrų vystymosi schemą, kurios žingsniai ar etapai yra provokacija, susidomėjimas, sutikimas, nelaisvė, kova ir aistra. Galbūt jums praverstų apmąstyti visus šiuos šešis žingsnius, galbūt nebūtinai.

Dar kartą prisiminkime: bet kokią pavojingą mintį ir iš jos galinčią išsivystyti nuodėmingą aistrą verčiau nugnybti dar neišsiskleidusią. Ankstyvąjį aistros pumpurą, proto aistrą, pirmąjį  postūmį, provokaciją aš apibūdinu kaip reakciją – iš esmės automatinį kūno atsaką į dirgiklį, kuris suaktyvina procesą. Sukilus pavydui, pirmoji reakcija yra diskomfortas ir kiti nemalonūs išgyvenimai vos išgirdus apie pažįstamo asmens sėkmę. Tai įvyksta praktiškai refleksyviai, nebent per Dievo malonę ir atsiliepdami į ją, ir uoliai stengdamiesi esame išsiugdę dorybes, kurios neutralizuoja pavydo refleksą ir refleksyvų džiaugsmą dėl kito žmogaus gėrio.

Jei trokštame įgyti tokią dorybę, turime išmokti kuo anksčiau savyje pagauti pavydo keliamas emocijas ir atpažinti jas tokias, kokios jos ir yra. Šv. Jonas Klimakas šio proceso pradžią įvardijo kaip susidomėjimą, kai pradedame pokalbį su savimi apie tai, kaip reaguoti.

Jei pavydas jums išties kelia problemų, vertėtų pasirankioti tokių eilučių ir iš jų susidaryti ginklų arsenalą. Antai, anksčiau minėtos Laiško romiečiams eilutės (12, 5 ir 12, 15) mums primena, kad mes esame viena Kristuje, kad esame pašaukti džiaugtis su  besidžiaugiančiais. Paskutinioji fazė lemia, ar mūsų širdyje laimėjo dorybė, ar yda, gailestingumas ar pavydas. Žinoma, netgi jei vienu konkrečiu atveju pavydas laimėjo mūšį ir mes pajutome liūdesį dėl kito gėrio bei panorome imtis veiksmų ir sugadinti to žmogaus šventę, galime pasimokyti iš savo nesėkmės ir padaryti išvadą, ką turėtume daryti kitą kartą, kad laiku parodytume pavydui jo vietą, kai mus apniks panašios piktos mintys.

Jei meldžiatės už tuos, kuriems pavydite, jūsų pavydas prastas. Maldos už tuos, kuriems pavydime, pila lietų ant pavydo parado. Pavydas yra liūdesys dėl kito gėrio, liūdesys, kuriuo jūsų nemėgstantis žmogus galėtų mėgautis kaip dalyku, už kurį geriau tėra tik tai, ką turi žmogus, kuriam pavydima. Dėkojimas Dievui už gėrį, kurį Jis suteikė pavydimajam asmeniui, ir prašymas Jo tą gėrį išsaugoti yra puiki tiesioginė kontrataka prieš pavydą ir visas jo dukteris.

Pradėti galime nuo pirmųjų Paties Kristaus maldos žodžių, kurių Jis mus išmokė Evangelijos pagal Matą 6-ame skyriuje, būtent – „Tėve mūsų“. Jis mus išmokė sakyti mūsų, o ne mano Tėve, ir taip priminė, kad visi esame Dievo vaikai, susieti su Kristumi šventųjų bendryste. Taip pat mes Jo prašome duoti mums – ne man – kasdienės mūsų duonos. Meldžiamės, kad Dievas duotų visų svarbių dalykų, kurių mums reikia, ir kad Jis jų taip pat duotų ir mūsų artimui. „Tėve mūsų“ malda primena, kad Dievas gyvenime teikia daug įvairaus gėrio, ne tik duonos ir kitų materialinių gėrybių. Dievas mums dovanoja ir įvairių dvasinių gėrybių, o dvasiniame pasaulyje neveikia nulinės sumos principas. Vieno asmens sėkmė neneša nuostolio kitam. Jei bet kuris Kristaus Kūno narys auga malone ar dorybėmis, visi turime pagrindo džiaugtis ir švęsti šią dovaną.

Jei pavydo yda mus nudažė, mums būtų labai patartina dažnai kartoti Viešpaties maldą, ypač pabrėžiant bendrystę ženklinančius žodžius ir mintis. Taip pat maldoje dera prašyti, kad Dievas mums suteiktų išminties atpažinti ir jėgų pašalinti pavydą iš mūsų sielų, o jį savyje atpažinę, prašymuose įvardykime žmogų, kurio atžvilgiu jaučiame pavydą.

Gerumas, pavyzdžiui, yra šiltumas, atjauta ir rūpestingumas artimo gerovei. Kai kitas pasiekia ko nors gero, nejaučiama liūdesio, o priešingai, stengiamasi žmogui padėti pasiekti dar daugiau! Kaip pabrėžia brolis Lovasikas savo genialiame traktate apie gerumą, Kristus mums nurodo kitiems daryti tai, ko norėtume iš  jų sulaukti, o ne tik reaguoti į kitų elgesį. Vadinasi, turime būti aktyvūs. Neturime sėdėti ir laukti, kol kas nors paprašys pagalbos, bet privalome aktyviai ieškoti būdų padėti ir pasitarnauti savo artimiesiems taip, kaip norėtume, jog su mumis būtų elgiamasi jų vietoje. Pavydas maišosi su gerumu taip pat prastai kaip ir su malda, o štai gerumas ir malda dera kuo puikiausiai. Jei pavydas yra nutvėręs jus savo tamsiais nagais, visas savo maldas stenkitės baigti vienu paprastu prašymu: „Dieve, padėk man būti geram“, o tuomet eikite ir būkite geri kiekvienam sutiktam žmogui – netgi jei, Dieve sergėk, kurį nors iš jų ištiks koks nors didis gėris ar šlovė!

Kita dorybė, būtina pavydui įveikti, yra nuolankumas. Būdami nuolankūs, suvokiame savo vietą Dievo visatos hierarchijoje. Mes nesprendžiame, kas gaus konkrečią dovaną, įgis talentą, įgūdžius, dorybes, ką laimės ar sulauks sėkmės. Tai yra Dievo apvaizdos kompetencija. Nuolankusis dėkos Dievui už visa, ką Jis mums duoda, išvengdamas egoistiškos pagiežos, kai atrodo, jog kitiems Dievas dalija didesnes dovanas nei mums. Šv. Paulius lakoniškas: „Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Fil 2, 3).

Dominikonų brolis Šv. Martynas, afrikietiškos kilmės vergės sūnus, neretai sulaukdavo patyčių, būdavo vadinamas mulatų šunimi. Šv. Martynas Poresas nesipriešino patyčioms, netgi nenumodavo į jas ranka, bet siekdavo surasti tuos, kurie iš jo tyčiojasi, ir padaryti jiems ką nors gero. Sulaukęs draugų priekaištų dėl tokio elgesio, jis sakydavo: „Tegu tie žmonės iš tiesų mane pažįsta“.

Štai galbūt įtaigiausias jo nuolankumo pavyzdys: kartą jam teko slaugyti senyvą pasiligojusį dvasiškį, kuriam kitą dieną turėjo būti atlikta kojos amputacija. Dvasiškis ėmė koneveikti slaugytoją ir vadinti mulatų šunimi, galbūt pavydėdamas Šv. Martynui Poresui jaunystės, gyvenimo džiaugsmo ar sveikatos. Anot liudytojo, Šv. Martynas Poresas patyliukais kikendamas išėjo iš kambario. Jis buvo išsiaiškinęs, kad dvasiškis labai mėgsta salotas su kaparėliais. Kitą dieną jis vėl aplankė ligonį ir atnešė šiam jo mėgstamų salotų. Dvasiškis su apetitu suvalgė patiekalą ir, pažinęs brolio Šv. Martyno Poreso gerumą, maldavo atleidimo, o jo koja sugijo.  Nuolankumas neliepia būti patenkintiems savo vidutiniškumu, nesėkmėmis ar pasyvumu, priešingai, jis rodo, kad stengiamės ugdyti visus talentus, kuriuos esame gavę, prašydami Dievo mums padėti, ir taip pat padedame artimui augti Dievo malone.

Šv. Tomas Akvinietis teigė, kad pavydo yda yra priešinga gailestingosios meilės dorybei. Aiškindamas apie gailestingosios meilės dorybę savojoje Summa Theologiae, jis pabrėždavo, kad gailestingoji meilė galų gale yra draugystės su Dievu forma. Mes visi esame pašaukti meile pagrįstam asmeniniam santykiui su Dievu, o Dievas yra pasakęs, jog mūsų meilė Jam yra parodoma per meilės darbus savo artimui. Šv. Tomas Akvinietis apibendrina labai vykusiai: „Artimo meilė reikalauja, kad mes būtume ne tik gero savo artimam linkėtojai, bet ir gero jam darytojai“. Aristotelis sakė, kad mes tampame statybininkais statydami, o arfininkais – grodami arfa. Jei kasdien darome nedidelius artimo meilės darbus, tarp jų ir tiems, kuriems esame linkę pavydėti, išsiugdome gerus artimo meilės įgūdžius ir mūsų gyvenimą ima lydėti džiaugsmas.

Ką pajuntate, kai jūsų vaikui ar kuriam nors iš tėvų nutinka kas nors itin gero? Labai tikėtina, jog jus išsyk užplūsta didžio džiaugsmo ir laimės banga. Tiems, kuriuos mylime, mes trokštame gerų dalykų, todėl, kai juos aplanko gėris, jų šypsenos tampa mūsų šypsenomis. Šv. Tomas Akvinietis gailestingąją meilę palygina su didelės krosnies liepsna. Tie, kurie yra arčiau prie krosnies, t. y. mūsų šeimos nariai ir artimiausi draugai, natūraliai gauna daugiau šilumos, bet kuo didesnis mūsų meilės židinys, tuo plačiau pasiekia jo šiluma, kartais sušildydama ir nepažįstamus žmones ar netgi priešus. Mes turime pripažinti ir tai, kad kuo karštesnė mūsų meilės liepsna, tuo daugiau jai tenka iš malkų išgarinti pavydo drėgmės. Būdami krikščionys katalikai, mes turime atminti, jog Tikėjimo išpažinime išpažįstame šventųjų bendravimą. Šventieji danguje ir būsimi šventieji skaistykloje ir žemėje yra mūsų vaikai ir tėvai, mūsų broliai ir seserys. Kaip Kristaus Kūno nariai, mes esame artimais ryšiais susaistyta šeima, kurioje bet kuriam tenkantis gėris turėtų šypsenomis nušviesti visų kitų veidus.

Kada paskutinį kartą jus nuliūdino Šv. Pranciškaus Asyžiečio užuojauta vargšams, Šv. Teresės Kalkutietės rūpestis ligoniais, Šv. Maksimilijono Marijos Kolbės pasiaukojimas už pasmerktąjį arba galbūt didūs ir laikui nepavaldūs Šv. Tomo Akviniečio teologiniai pasiekimai? Šių asmenų nelaikome savo konkurentais, kurie keltų grėsmę mūsų savivertei, nes mūsų pasiekimai šalia jų yra tokie maži. Mes negaištame laiko lygindami save su jais. Tačiau taip pat turėtume jaustis galvodami apie kiekvieną Bažnyčios karį. Kiekvienas iš mūsų šioje žemėje esame pašaukti šventumui. Kai artimui pavydime jo dvasinio gėrio, galime mąstyti ir taip, jog pavydime būsimam šventajam.

Nepavydėkime Kristui, o verčiau Juo sekime. Pradedant Erodo pavydu Kristaus kūdikystėje ir baigiant Rašto aiškintojų bei fariziejų pavydu dienomis, vedančiomis prie Jėzaus mirties. Pavyduoliai jautė, kad Jėzaus spinduliuojamas dvasinis gėris menkina jų orumą ir vertę. Jie nejautė džiaugsmo dėl Jo gerumo, nesidžiaugė tuo, kad Jis pildo Šventojo Rašto pažadus, tačiau liejo ant Jo pavydą su visomis šio dukterimis, įskaitant paskutiniąją ir pačią pikčiausią – neapykantą, trokštančią ir siekiančią Kristaus mirties. Taigi pavydas yra didžioji yda, prisidėjusi prie Kristaus nukryžiavimo.

Kuri iš septynių paskutiniųjų Kristaus ištarmių nuo Kryžiaus,  Fultono J. Sheeno teigimu, nukreipta prieš pavydo ydą? Evangelistas Lukas pasakoja, kad vyresnieji ir kareiviai tyčiojosi iš Jėzaus esą kitus gelbėjo, o Pats negali išsigelbėti. Vagis, kybantis nuo Jo kairėje, „ėmė įžeidinėti Jėzų: ‚Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ (Lk 23, 39). Dešinėje nukryžiuotas plėšikas sudraudė kairėje kybantį nusikaltėlį, paklausė, ar šis nebijąs Dievo, nes jiedu pagrįstai kenčią tą pačią bausmę, o Jėzus nėra padaręs nieko blogo. Jis paprašė Jėzaus prisiminti jį, kai įžengsiąs į Savo Karalystę.

Fultonas J. Sheenas aiškina, kad vagis, kybantis kairėje, pavydėjo Kristui gerumo ir galios. Jis galvojo, kad jei pats būtų turėjęs tokią galią, būtų ją išnaudojęs kur kas geriau ir nugalėjęs visus savo priešus, užuot nūnai kybojęs ant kryžiaus. Tuo tarpu vagis iš dešinės suvokė savo vietą Dievo plane ir tai, kad jis nėra ir negali būti Atpirkėjas. Jo neliūdino Kristaus gerumas, jis tik kukliai paprašė priimti jį į šį planą, ir Kristus maloningai, nedelsdamas suteikė jam tai, ko prašytas. Būtent tada Kristus pasakė vieną iš paskutiniųjų savo ištarmių, kuri išreiškia diametralią priešingybę  pavydui: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su Manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43).

Jei norime išsiųsti pavydą „atostogų“, mums labai praverstų kasdien medituoti šiuos žodžius. Visus mus Dievas sukūrė tam, kad siektume Jo ir galiausiai vėl būtume viena su Juo rojuje. Tik nuo mūsų priklauso, ar priimsime Jo kvietimą. Mes esame sukurti džiaugtis, tam pačiam džiaugsmui yra sukurtas ir mūsų artimas. Tad turime padėti vieni kitiems gyventi su malone ir dorybėmis, kad atėjus laikui galėtume drauge išgyventi džiaugsmą, kuriam esame pašaukti. Mes turėtume ne pavydėti Kristui, kaip šalia Jo nukryžiuotas vagis, bet Juo sekti. Šv. Tomas Akvinietis sekimą įvardijo kaip  įkarštį, kuris kelia ne liūdesį dėl kito gėrio, ne troškimą, kad tas gėris būtų iš jo atimtas, bet troškimą patiems pasiekti tą gėrį, sekant žmogumi, į kurį stengiamės būti panašūs. Yra aišku, kad sekimas yra aukščiausia komplimento forma, ir mes esame pašaukti modeliuoti save pagal Kristų. Už Šv. Paulių aiškiau nepasakysi: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1).

II. Antrame skaitinyje Apreiškimo knygoje skaitome: „Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio Krauju“ (Apr 7, 14).

Septynių antspaudų atplėšimo žinia rodo, kad kiekvienas, teigiantis tikįs Kristų, susiduria su palaiminimais dėl ištikimybės arba prakeiksmais dėl neištikimybės. Pirmieji keturi antspaudai nusako drausmines Dievo priemones, kad išgelbėtų savo tautą nuo jų dvasinio mieguistumo ir taptų pergalingi. Tačiau Dievo tauta taip pat kenčia neteisybę ir priespaudą priešiškame Evangelijai pasaulyje. Šeštojo antspaudo nuplėšimo metu Dievas yra pasirengęs kovoti su tais, kurie kenkia Jo tautai.

Septintas skyrius įterpiamas tarp šeštojo ir septintojo antspaudų. Šeštasis antspaudas priveda mus prie Kristaus antrojo atėjimo. Nedoriesiems susiduriant su teismu, Apreiškimo 7 taip pat mums sako, kad stovintieji Kristaus atėjimo dieną buvo paženklinti antspaudu.

Apreiškimo 7 įvardija paskutiniųjų laikų Dievo tautą prieš Antrąjį atėjimą. Kitos jos savybės pateikiamos Apr 14, 1-5. Tarp šeštojo ir septintojo trimitų (Apr 10, 1-11, 14) yra ir kitas tarpsnis. Pastarasis atitinka 7 skyriuje nusakomų įvykių laikotarpį ir apibūdina paskutiniųjų laikų Dievo tautos patyrimą ir užduotį. (3).

Senajame Testamente vėjai simbolizuoja naikinančias jėgas, kuriomis Dievas teisia nedorėlius (Jer 23, 19-20). Taip dar vienu būdu nusakomos paskutinės septynios negandos, kurios turi būti išlietos ant neatgailaujančios žmonijos prieš Antrąjį atėjimą (Apreiškimo 16). Tačiau šias griaunančias jėgas sulaiko dangaus įsikišimas, kol antspaudu paženklinama Dievo tauta.

Senovėje paženklinimas antspaudu reiškė priklausymą. Naujajame Testamente simbolinis paženklinimas antspaudu reiškia tai, kad „Viešpats pažįsta savuosius“ (2 Tim 2, 19). Dievas pažįsta savuosius ir paženklina juos Šventąja Dvasia (Ef 1, 13-14; 4, 30). Paskutiniaisiais laikais antspaudu ant kaktos bus paženklinti apsisprendusieji būti Dievo pusėje (Apr 14, 1). Dievo antspaudas nėra ženklas ant kaktos, bet, kaip teigia E. Vait, jis reiškia „nepajudinamą įsitvirtinimą tiesoje ir protu, ir dvasiškai“ (Ellen G. White. Last Day Events. 220 p.). Savo noru ir sąmoningai pasirenkantieji žvėries pusę pasidaro žvėries ženklą (Apr 13, 16-17).

Dievo antspaudu paženklintos tautos ištikimybė išbandoma kiekvienoje kartoje. Tačiau paskutinio sunkmečio laikotarpiu ištikimybės išbandymas bus susijęs su Dievo įsakymų laikymusi (žr. Apr 12, 17; 14, 12). Ištikimybės Dievui išmėginimu visų pirma taps ketvirtasis įsakymas (Apr 14, 7). Kadangi sabata bibliniais laikais buvo Dievo tautos ženklas (Iš 31, 12-17; Ez 20, 12. 20), tai bus ištikimybės Dievui ženklas ir paskutiniojo sunkmečio laikotarpiu.

Paskutiniaisiais laikais antspaudas taip pat apsaugos nuo septynių paskutiniųjų negandų (žr. Ez 9, 1-11; Apr 7, 1-3 kontekste). Taigi Apr 6, 17 iškeltas klausimas sulaukia galutinio atsakymo: Dievo rūstybės dieną apsaugota yra antspaudu paženklinta Dievo tauta.

Paulius įspėja mus neliūdinti Šventosios Dvasios, Kuria mes esame paženklinti (Ef 4, 30). Ką tai reiškia? Kaip Šventoji Dvasia yra liūdinama?

Paženklintųjų skaičiaus paskelbimu užbaigiamas ženklinimas antspaudu. Jonas girdi, kad jų skaičius yra 144 tūkstančiai iš 12 Izraelio giminių. Šis skaičius turi būti suprantamas ne pažodžiui, reikia suvokti jo reikšmę. 144 tūkstančiai yra 12 padauginta iš 12 padauginta ir iš 1000. Dvylika yra Dievo tautos simbolis: Izraelio giminių ir bažnyčios, pastatytos ant 12 apaštalų pamato, skaičius (Ef 2, 20). Taigi skaičius 144 tūkstančiai reiškia Dievo tautą paskutiniaisiais laikais, tai yra šiuolaikinio Izraelio apraiška.

Aišku, kad 12 giminių Apreiškimo 7 neturi būti suprantamos pažodžiui, nes šiandien nebėra 12 Izraelio giminių. 10 giminių buvo paimtos į nelaisvę po asirų pergalės (2 Kar 17, 6-23), jos integravosi į kitas tautas. Šiandien judaizmo nesudaro12 giminių.

Be to, 12 giminių sąrašas Apreiškimo 7 nėra įprastas. Pirma gimine vietoj Rubeno yra įvardintas Judas. Be to, Dano ir Efraimo giminės yra praleidžiamos, o jų vietoje yra Juozapo ir Levio giminės. Akivaizdi priežastis, dėl kurios Dano ir Efraimo giminės neįvardintos, yra ta, kad Senajame Testamente šios dvi giminės atsimetė ir garbino stabus (Ts 18, 27-31; Oz 4, 17).

Apreiškimo 7 giminių sąrašas yra ne istorinis, o dvasinis. Jis sako mums, kad Dano ir Efraimo giminėms dėl neištikimybės nėra vietos Dievo antspaudu paženklintos tautos gretose. Be to, Naujajame Testamente bažnyčia vadinama 12 Izraelio giminių (Jok 1, 1). 12 giminių Apreiškimo 7 yra visa Dievo tauta, žydai ir pagonys.

144 tūkstančiai nusakyti kaip į karą žygiuojanti senovės Izraelio kariuomenė. Senovės Izraelyje karinį vienetą sudarė tūkstantis karių (Sk 31, 3-6). Simbolinis skaičius 144 tūkstančiai žymi bažnyčios kovotojus, t.y. 144 karinius vienetus po 1000, pasirengusius paskutinei kovai (Apr 17, 14), prieš du miriadus miriadų priešo kariuomenėj (Apr 9, 16).

Mums ne visada gali patikti kariuomenės simbolika, nors pastaroji Rašte dažnai pasitaiko. Kaip Didžiosios kovos tikrovė gali padėti mums suvokti, kokia priderama yra karinė simbolika?

Jonas mato milžinišką minią, tuos, kurie atėjo „iš didžiojo sielvarto. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio Krauju“ (Apr 7, 14). Tai reiškia, kad jie yra ypatinga žmonių grupė, kuri, nepaisant patirtų sunkumų (galima įsivaizduoti, kad didis sielvartas buvo baisus išmėginimas) liko ištikimi Jėzui, šią ištikimybę simbolizuoja tai, kad jie apsivilkę Jo nepriekaištingo teisumo drabužiais.

Čia, kaip ir visame Rašte, pasirodo didžioji išgelbėjimo malone tema. Kad ir kas būtų šie žmonės, ar išgelbėtieji iš visų amžių, ar 144 tūkstančiai paskutiniaisiais laikais, jų išgelbėjimas, Amžino Gyvenimo, naujo dangaus ir naujos žemės viltis yra pagrįsti Kristaus teisumu, kuris yra suteikiamas jiems malone.

„Arčiausiai sosto yra tie, kurie kadaise buvo patys uoliausi šėtono šalininkai, bet vos ne vos ištraukti iš ugnies kaip nuodėgulys, jie karštai pasišventę nusekė paskui Išgelbėtoją. Už jų stovi tie, kurie, supami melo ir netikėjimo, tobulino savo krikščioniškąjį charakterį; tie, kurie gerbė Dievo Įstatymą, nors krikščioniškas pasaulis skelbė jį negaliojantį; tie visų amžių milijonai, kurie buvo nukankinti už savo tikėjimą. Už jų – ‚milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. …priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose‘ (Apr 7, 9). Jų kova baigėsi, jų pergalė iškovota. Jie dalyvavo lenktynėse ir laimėjo apdovanojimą. Palmių šakos jų rankose simbolizuoja pergalę, balti drabužiai – nesuteptą Kristaus teisumą, kuris dabar tapo ir jų teisumu“ (E. Vait. Didžioji kova. 2017, 575 p.).

Taip, mes esame apgaubti Kristaus teisumu, tai tikėjimo dovana. Bet kaip mes galime išlaikyti šį tikėjimą ir likti ištikimi išmėginimuose ir sunkumuose? Arba, svarbiau, kaip mums išlaikyti šį tikėjimą ir ištikimybę lengvais ir klestėjimo laikais? (žr. Įst 8, 11-17).

Apr 14, 4-5 144 tūkstančiai apibūdinami kaip tie, kurie laikosi Dievo Įsakymų ir Jėzaus tikėjimo (Apr 14, 12). Nors per paskutinį sunkmetį jie patyrė šėtono rūstybės pilnatvę, jie liko tvirti dėl glaudžių santykių su Jėzumi.

Seksualinis amoralumas yra neištikimybės Dievui simbolis. Apr 17, 5 kalbama apie paskutiniųjų laikų ištvirkėlę Babelę ir jos dukteris, su kuriomis ištvirkavo visi pasaulio žmonės (žr. Apr 18, 3). Tačiau 144 tūkstančiai liks ištikimi Kristui ir jie priešinasi sutepantiems santykiams su Babilonu ir atsimetėlių religijomis. Jie „lydi Avinėlį, kur tik Jis eina“ (Apr 14, 4).

144 tūkstančiai toliau apibūdinami kaip „atpirkti iš žmonijos, pirmienos Dievui ir Avinėliui“ (Apr 14, 4). Senovės Izraelyje pirmienos buvo geriausias Dievui atnašaujamas derlius. Žodis „pirmienos“ reiškia visus Dievo išgelbėtus žmones, priešingai pasauliečiams (žr. Jer 2, 3; Jok 1, 18). 144 tūkstančiai yra ypatingi ne ta prasme, kaip jie yra išgelbėti, bet todėl, kad jie buvo pakeisti nematant mirties. Taigi jie yra didesnio išgelbėtųjų per visus amžius derliaus pirmienos (žr. Apr 14, 14-16).

Galutinė 144 tūkstančių savybė – „jų lūpose nerasta melo, jie be dėmės“ (Apr 14, 5). Čia minimas melas susijęs su šėtono klastomis paskutiniaisiais laikais (Apr 13, 14). Daugumai pasaulio gyventojų apsisprendus tikėti piktojo melu, Dievo tauta paskutiniaisiais laikais gaus meilę Tiesai, kad būtų išganyta (2 Tes 2, 10-11).

„Be dėmės“ (graikiškai – amōmos, „be priekaištų“) susijęs su 144 tūkstančių ištikimybe Kristui. Senajame Testamente Abraomas (Pr 17, 1) ir Jobas (Job 1, 1) buvo be priekaištų, nors jie ir nusidėjo, kaip visi. Prieš du tūkstančius metų krikščionys buvo raginami būti šventi ir be dėmės Dievo akivaizdoje (Ef 5, 27; Fil 2, 15).

Paskutinėmis šio pasaulio istorijos dienomis 144 tūkstančiai galingai atspindės Kristaus charakterį. Jų išgelbėjimas atspindės tai, ką dėl jų atliko Kristus, o ne jų šventumas ir darbai (žr. Ef 2, 8–9). 144 tūkstančiai išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio Krauju (Apr 7, 14), todėl jie Dievo akivaizdoje randami „nesutepti ir nepeiktini“ (2 Pt 3, 14).

„Mes turime būti apvalyti nuo viso žemiškumo, kol atspindėsime mūsų Gelbėtojo paveikslą ir tapsime dangiškos prigimties dalininkais… Pasibaigus gyvenimo kovai, kai šarvai yra padėti prie Jėzaus kojų, kai šventieji pašlovinami, tik tada bus saugu pareikšti, kad esame išgelbėti ir be nuodėmės“ (E. G. White, Selected Messages, book 3, 355 p.). Kaip mes galime gyventi pašvęstai, aktyviai ruošiantis amžinybei, nepatenkant į perfekcionizmo ir fanatiško šventumo spąstus? Kodėl mes visuomet privalome atminti didžias tiesas, randamas Rom 3, 19-23?

144 tūkstančių tapatybė yra uoliai aptariamas klausimas. Atrodo, Apreiškimo knygoje akivaizdu tai, kad 144 tūkstančiai yra paskutinė Dievo tautos karta paskutinėmis šios žemės istorijos dienomis. Mes žinome, kad jie patirs septynių paskutinių negandų laikotarpį (žr. Apr 7, 15-17) ir kad jų ištikimybė bus išmėginta kaip jokios ankstesnės kartos.

Tačiau mums neatskleista, kas bus toje grupėje. Tai vienas iš slėpinių, kurio Dievas neapreiškė (Įst 29, 29). Tik ateitis atskleis, kas bus šios išganytų šventųjų grupės dalis. Dėl to mes esame įspėti:

„Kristus sako, kad Bažnyčioje bus tų, kurie pristatys pasakas ir prielaidas, kai Dievas suteikė didžias, pakylėjančias, kilninančias tiesas, kurias būtina išlaikyti prote. Žmonėms priimant šią ar kitą teoriją, kai jie smalsauja sužinoti kažką, ko jiems nereikia, Dievas jų neveda. Ne Jo valia, kad Jo tauta pateiktų kažką, ką reikėtų numanyti, ko nemoko Žodis. Ne Jo valia, kad jie įsiveltų į kovą dėl klausimų, kurie nepadės jiems dvasiškai, pvz.; Kas yra šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai? Dievo išrinktieji tai, be abejonės, netrukus sužinos“ (E. G. White. Selected Messages. book 1. 174 p.).

III. Šiandien – Gerojo Ganytojo sekmadienis, Bažnyčia meldžiasi už dvasininkiją ir meldžia pašaukimų į dvasinį luomą („Liturginis maldynas“, p. 139-140). Žodis „pastor“ (lot. ganytojas), nukaldintas remiantis Iz 40, 11; Ez 34; Jn 10, ankstyvaisiais viduramžiais žymėjo vyskupą, nuo VII a. taip pat parapinės Bažnyčios vadovą – kleboną. Jo veikla įvardijama sielovados, arba pastoracijos, sąvoka, nes yra nukreipta į Dievo santykį su žmonėmis.

Kaip žinome, Izraelio tautos istorija ir religinė patirtis skleidėsi dažniausiai dykumą primenančioje šalyje spiginant karštai saulei, kur pusiau nomadinis Artimųjų Rytų ganytojas su savo kaimene gyvena aplink kaimus plytinčiose išdžiūvusiose stepėse. Tačiau ganytojas žino, kur yra žolės ir šviežio vandens, būtinų gyvybei, žino kelią į oazę, kur siela gali „pasistiprinti“, kur galima pasisemti jėgų ir naujos energijos tolesnei kelionei.

Ganytojo paveikslas ypač primena pradinius Išėjimo laikus, dieviškojo Ganytojo vedamos kaimenės ilgą kelionę per dykumą (Iz 63, 11-14; Ps 77, 20-21; 78, 52-54). Pažadėtoje žemėje užduotis ganyti Viešpaties kaimenę tekdavo karaliui, kaip Dovydui, Dievo išrinktam ganytojui ir pateptajam (2 Sam 5, 1-2; 7, 8; Ps 78, 70-71).

Po babiloniškosios tremties Izraelis, tarsi vykstant naujam Išėjimui (Iz 40, 3-5. 9-11; 43, 16-21), kaip pražuvusi ir vėl surasta avis buvo sugrąžintas į tėvynę, Dievo parvestas į vešlias ganyklas ir atilsio vietas (Ez 34, 11-16. 23-31; Ps 23).

Būsimasis Mesijas taip pat yra nusakomas šiuo įvaizdžiu: „Ganys kaip piemuo Jis Savo kaimenę, Savomis rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles“ (Iz 40, 11). Tad Šis Ganytojo paveikslas iki galo išsiskleidžia ir įsiprasmina Jėzuje Kristuje.

Jis Gerasis Ganytojas, Kuris eina ieškoti pražuvusios avies (Mt 18, 12-13); vadina Savo mokinius mažąja kaimene (Lk 12, 32); gailisi žmonių, kurie yra suvargę ir apleisti lyg avys be piemens (Mt 9, 36). Jis yra Kelias, teisingas kelias, vedantis mus į Gyvenimą, ir Šviesa, apšviečianti tamsų slėnį ir nugalinti visas mūsų baimes (Jn 1, 9; 8, 12; 9, 5; 12, 46).

Jis tas dosnusis Šeimininkas, Kuris mus priima ir apsaugo nuo priešų, padengia mums Savo Kūno ir Kraujo stalą (Mt 26, 26-29; Mk 14, 22-25; Lk 22, 19-20) ir galutinį mesijinio pokylio Danguje stalą (Lk 14, 15–24; Apr 3, 20; 19, 9). Jis yra tas karališkasis Ganytojas – romus ir atlaidus Karalius, pasodintas į sostą ant šlovingojo Kryžiaus (Jn 3, 13-15; 12, 32; 17, 4-5). Todėl ir apaštalas Petras vadina Jėzų sielų Ganytoju (1 Pt 2, 25), o Laiške Hebrajams Jis vadinamas avių Ganytoju (Žyd 13, 20).

Šio sekmadienio glaustoje Evangelijoje aptinkame kai kuriuos Jėzaus, Gerojo Ganytojo, bruožus. Pirmiausia – avių ir Ganytojo abipusį pažinimą: „Manosios avys klauso Mano balso; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui Mane“ (Jn 10, 27).

Kai kuriose Europos šalyse avys auginamos beveik tik dėl mėsos, o štai Palestinoje dažniausiai jas augindavo dėl vilnos ir pieno. Todėl jos ilgus metus būdavo kartu su piemeniu, kuris pamažu pažindavo kiekvienos avies būdą. Jėzus pažįsta Savo mokinius, o būdamas Dievas – ir visus žmones.

Juos Jis pažįsta vardais (Jn 10, 3). Tai ne intelektinis, bet greičiau širdies pažinimas. Biblijos tradicijoje „pažinti“ reiškia intymumą, gilų ir nuoširdų santykį su kitu. Jėzus myli asmenine meile, kuri pasiekia kiekvieną žmogų, tarytum šis žmogus Jam egzistuotų kaip vienintelis.

Kitas Gerojo Ganytojo bruožas mums kalba apie Jo pasiaukojimą: „Aš joms duodu Amžinąjį Gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš Mano rankos“ (Jn 10, 28). Jis atiduoda gyvybę už avis, ir niekas jų nepagrobs iš Jo rankos.

Didžiausias rūpestis Palestinos ganytojams buvo laukiniai žvėrys (vilkai ir hienos) bei plėšikai. Nuošaliose vietose jie keldavo nuolatinį pavojų. Pasitaikydavo, kad šeimos piemuo kartais negalėdavo atlikti savo pareigos, todėl tekdavo kažką samdyti. Samdinys – dirbdamas dėl atlygio – dažnai ne tik kad nemylėdavo, bet ir neapkęsdavo avių. Iškilus pavojui, jis, be abejo, pabėgdavo. O tikrasis piemuo drąsiai stodavo gelbėti kaimenės.

Tad ši Evangelijos ištrauka mums paaiškina ir Velykų slėpinį: Kristaus Kančios išvakarės buvo tas atvejis, kai Jis įrodė esąs Gerasis Ganytojas, atiduodantis gyvybę už Savo avis. Ir jeigu mes apsisprendžiame būti su prisikėlusiu Kristumi, niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės: „nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai“ (Rom 8, 38-39).

Jėzau, Tu esi mano Ganytojas. Nenuleistu akių nuo Tavęs, kad nepaklysčiau ir amžinai su Tavimi galėčiau būti.

Amen.

Gerasis Ganytojas, 2022-05-08