Malda yra nuostabi Dievo vaikų privilegija. Melsdamiesi išgyvename Dievo vaikų laisvę. Malda neįmanoma vergiškai nešiojant praeities nuoskaudų naštą. Jei laiką ir energiją skiriame vis iš naujo išgyvendami praeities nuoskaudas, nepajėgiame priimti nuostabių dovanų, kurias Dievas nori mums dovanoti. Skaitinyje iš Pradžios knygos Dievas kantriai klausosi Abraomo prašymų. Jis leidžia, kad žmogus drauge su juo kurtų istoriją ir iš meilės tęsia pokalbį su kūriniu. Naujajame Testamente Dievas pasirodo kaip mūsų Tėvas, kurio šventas vardas vertas aukščiausios pagarbos. Jis kviečia mus priimti jo valią, kuri tampa mūsų laisvės garantija. Jis duoda mums kasdienės duonos ir atleidžia kaltes, mokydamas gailestingumo ir atleidimo.

Katalikų Bažnyčios katekizme yra keturios pagrindinės dalys. Tikėjimo turtas aptariamas remiantis keturiais šulais: Tikėjimo išpažinimu, mokymu apie sakramentus, Dekalogu ir Tėve mūsų malda. Šiandienos Evangelijoje Jėzus aiškina apie maldą. Pirmiausia pagalvojame, kad mūsų malda labai skiriasi nuo Jėzaus maldos. Juk jis vienatinis Dievo Sūnus, jo malda liudija tiesioginį ryšį su Tėvu. O mes silpni, nuodėmingi ir išsiblaškę. Tačiau maldos esmė išlieka ta pati. Mes nepajėgtume melstis be Šventosios Dvasios pagalbos. Šventasis Paulius tai paaiškina Laiške romiečiams: „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui“ (8, 26). Katalikų Bažnyčios katekizme aiškinama: „Maldoje veikia ir Dievas, ir žmogus; ji kyla iš Šventosios Dvasios ir iš mūsų; suvienyta su žmogumi tapusio Dievo Sūnaus žmogiškąja valia, ji visa yra nukreipta į Tėvą“ (2564). Šventosios Teresėlės žodžiais: „Malda man yra širdies polėkis, tiesus žvilgsnis į dangų, dėkingumo ir meilės šauksmas tiek išmėginimą, tiek džiaugsmą patiriant.“

Apie maldą evangelistas Lukas pasakoja trimis susijusiais epizodais: Tėve mūsų malda, palyginimu apie prašantį draugą ir raginimu pasitikėti Dievo gerumu. Jėzaus laikais buvo įprasta, kad kiekviena religinė grupė, puoselėjanti savitą santykį su Dievu, turėdavo ir savas maldas. Nežinomas mokinys prašo: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 16). Mums labiau pažįstama Mato evangelijoje užrašyta Viešpaties maldos forma. Kartais ji vartojama su doksologija pagal 1 Kr 29, 11–13. Reikia suprasti, kad abi, tiek evangelisto Mato, tiek Luko užrašytos, maldos yra tikros ir teisingos. Luko pateikiama malda prasideda kreipiniu Tėve. Evangelisto Mato versijoje papildoma, kuris esi danguje, pabrėžiant Dievo transcendentiškumą. Mato pateiktoje maldoje yra septyni prašymai, o Luko tik penki – nėra trečiojo ir septintojo. Meldžiant kalčių atleidimo aramėjiškai – Jėzaus vartota kalba – vartojamas tas pats žodis, kuriuo nusakoma piniginė skola. Mato pateikiamoje maldoje pabrėžiama sąlyga: kokiu mastu atleidžiame kitiems, tiek galime tikėtis Dievo atleidimo. Jėzus toliau paaiškina šį reikalavimą tiek pozityvia, tiek negatyvia forma (Mt 6, 14–15). Luko evangelijoje tiesiog teigiama, kad visuomet dera atleisti „kiekvienam, kuris mums kaltas“. Neretai metų metais puoselėjame nuoskaudas, su pasimėgavimu pasakojame apie patirtas skriaudas ir didžiuojamės aukos vaidmeniu. Atleidimas ir malda neatskiriamai susiję, nes maldai būtina vidinė laisvė.

Paskutinis prašymas vienintelis formuluojamas negatyviai. Perskaitę pažodinį teksto vertimą neturime manyti, kad Dievas mus gundo. Šį nesusipratimą išsklaido Jokūbo laiško tvirtinimas: „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo“ (1, 13). Šiuo prašymu meldžiame apsaugoti nuo pasidavimo nuodėmei. Evangelistas Matas dar priduria: „bet gelbėk mus nuo pikto“. Prašome apsaugoti nuo nuodėmės, dėl kurios prarastume Dievą, taip pat nuo piktosios dvasios, tykančios mus pražudyti.

Pirmajame skaitinyje girdėjome Abraomo pokalbį su Dievu užtariant nusidėjėlių miestą. Iš Abraomo turime mokytis drąsos ir pasitikėjimo. Per Mišias prieš Viešpaties maldą sakome: „Išganytojo pamokyti ir jo liepiami drįstame tarti.“ Drįstame stoti Viešpaties akivaizdoje ir melsti ne tik už save, bet ir užtardami kitus žmones. Dievo tarnas Jonas Paulius II savo klaupte turėjo stalčių, kuriame ant popieriaus gabaliukų buvo surašytos įvairios maldos intencijos. Galime mokytis iš popiežiaus, nešusio didelę kitų Bažnyčios narių naštą.

Turime aiškų Jėzaus liudijimą: „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą.“ Iš to, jog Jėzus rūpinosi nusidėjėliais, bendravo su visuomenės atstumtaisiais, galime atpažinti, kad Dievas myli nusidėjėlius, tačiau neapkenčia nuodėmės. Tačiau neturime lengvabūdiškai manipuliuoti Dievo gerumu ir manyti esą gailestingesni už Viešpatį. Evangelistai Matas ir Lukas perteikia Jėzaus pasmerkimo žodžius miestams, kurie, nepaisant Jėzaus padarytų stebuklų ir apreiškimo, nepažino Dievo. Chorazino ir Betsaidos aklumas Dievo aplankymo metą buvo baisesni negu Sodomos nuodėmė. Jėzus yra antrasis Abraomas, prisiimantis daugybės nuodėmių naštą ir galutinai užtariantis pas Tėvą.

Šaltinis: https://www.baznycioszinios.lt/site/files/file/pdf/bzinios_2010-12.pdf